Tą dieną į policijos komisariatą įžengusi šeima jautė neįprastą įtampą. Mama ir tėtis atrodė sunerimę, tačiau didžiausią dėmesį traukė jų maždaug dvejų metų dukrytė. Verkiančios mergaitės veide atsispindėjo toks gilus liūdesys, tarsi ji ant savo pečių neštų viso pasaulio naštą. Tėvas, su gėdos jausmu veide, priėjo prie budinčio pareigūno ir paaiškino, kad jo dukra verkia jau kelias dienas ir ne nusiramins tol, kol neprisipažins „dėdei policininkui“ apie savo nusikaltimą.
Triukšmas komisariate staiga nutilo, pasigirdus drebančiam mergaitės balsui. Atsitiktinai šalia buvęs seržantas priklaupė ant kelių, kad susilygintų su mažyle, ir švelniai tarė: „Klausau tavęs, jaunoji ponia, gali man viską papasakoti“. Mergaitė ilgai žiūrėjo į pareigūno uniformą bei ženklelį ir galiausiai per hıçkščius išliejo savo didžiausią baimę: „Aš padariau labai blogą nusikaltimą, ar jūs pasodinsite mane į kalėjimą?“
Policininkas, išlaikydamas rimtą, bet kartu ir švelnią laikyseną, atsakė: „Pirmiausia turi papasakoti, kas nutiko“. Mergaitė nebeištvėrė ir sušuko savo prisipažinimą: „Aš sudaviau savo broliui per koją, ir labai stipriai! Dabar ten yra mėlyna dėmė. Mano brolis numirs ir tai bus mano kaltė! Prašau, nesodinkite manęs į kalėjimą!“ Išgirdę šį nekalto vaiko prisipažinimą, visi komisariato pareigūnai akimirkai sustingo, o tada jų veiduose pasirodė šiltos šypsenos.
Policijos pareigūnas švelniai apkabino nuo verkimo išsekusią mergaitę, pažvelgė jai į akis ir tarė: „Žiūrėk, mažoji drauge, niekas nemiršta nuo mėlynės. Tavo brolis labai greitai pasveiks ir jam viskas bus gerai. Bet daugiau niekam nebegalima suduoti, susitarėme?“ Mergaitė, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, nusišluostė akis ir pažadėjo pareigūnui, kad daugiau niekada taip nepasielgs.
Kelias dienas nevalgiusi ir nemiegojusi mergaitė pagaliau pajuto ramybę. Apkabinusi tėvus ir išeidama iš komisariato, ji paliko besišypsančius policininkus. Tą dieną už grotų nesėdo joks nusikaltėlis, tačiau didžiausia audra vaiko pasaulyje nurimo dėl policininko nuoširdumo. Mergaitė grįžo namo jausdama lengvumą ne dėl to, kad liko laisvėje, o todėl, kad atsikratė sąžinės graužaties.