Emilės ir Deivido santuoka prasidėjo tarsi priemiesčio pasaka, kurią kurstė jo sėkminga teisininko karjera ir bendros svajonės apie didėjančią šeimą. Tačiau jų gyvenimo pamatai sudužo vieną naktį, 23:30 val., kai po automobilio avarijos Deividas liko paralyžiuotas nuo juosmens žemyn. Per ateinančius aštuonerius metus Emilė iš namų šeimininkės ir motinos tapo nenuilstančia šeimos išlaikytoja ir slaugytoja. Ji grįžo į darbą vietinėje draudimo kontoroje, pradėdama dieną 4:00 val. ryto, kad suderintų sekinantį žalų administravimo grafiką, Deivido medicininę priežiūrą ir apsaugotų savo du vaikus nuo šeimos finansinio žlugimo. Savo negailestingą pasiaukojimą ji laikė santuokos įžadų įrodymu ir nė karto nepagalvojo apie vyro, kurį laikė savo sielos draugu, palikimą.
Sekinanti slaugos rutina galiausiai atvedė prie medicininio stebuklo, kurį gydytojai laikė beveik neįmanomu. Po kelerių metų intensyvios kineziterapijos – finansuojamos Emilės sekinančių pamainų ir skatinamos jos nepajudinamo palaikymo – Deividas atgavo kojų jautrumą. Emilė buvo šalia jo per kiekvieną skausmingą žingsnį prie lygiagrečių ir verkė iš džiaugsmo tą dieną, kai jis pagaliau žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius. Ji tikėjo, kad jo pasveikimas žymi naują skyrių jų šeimai – sunkiai uždirbtą atlygį už beveik dešimtmetį trukusią kovą. Tačiau tą akimirką, kai Deividas atgavo fizinę autonomiją, jis panaudojo savo naujai atrastas jėgas tam, kad nueitų nuo moters, kuri jį nešė ant savo pečių.
Išdavystė buvo įvykdyta su tokiu šalčiu, kad praėję aštuoneri metai atrodė kaip apskaičiuota apgaulė. Praėjus vos savaitei po pasveikimo, Deividas įteikė Emilei skyrybų dokumentus, savo žiaurumą maskuodamas „laisvės“ troškimu. Jis beširdiškai pranešė jai, kad turėjo romaną dar prieš avariją – tiesą sakant, avarijos naktį jis viršijo greitį skubėdamas susitikti su meiluže. Kol Emilė taupė kiekvieną centą, kad apmokėtų jo reabilitaciją ir pagrindinius vaikų poreikius, Deividas sistemingai tuštino jų bendras sąskaitas, pirkdamas papuošalus ir dovanas kitai moteriai. Jis atmetė Emilės ilgametę ištikimybę kaip „kankinės“ pasirinkimą, pareikšdamas, kad ji jam nebeatrodo patraukli, nes atrodo „pavargusi“.
Statistiškai partnerio pasitraukimas po didelio medicininio pasveikimo yra užfiksuota, nors ir širdį varginanti, socialinė realybė. Nors „slaugytojo perdegimas“ yra gerai žinomas, „pasveikimo skyrybos“ dažnai kyla iš pasveikusio partnerio noro ištrinti prisiminimus apie savo „silpnumo“ ar priklausomybės laikotarpį. Jungtinėse Valstijose tyrimai rodo, kad nors maždaug 20,8 % santuokų baigiasi skyrybomis po sunkios lėtinės ligos ar neįgalumo, šis rodiklis yra gerokai didesnis, kai sveikas sutuoktinis yra moteris. Deivido elgesys atspindėjo specifinį psichologinį modelį, kai pacientas bando atsiriboti nuo asmens, kuris matė jį pažeidžiamiausioje būsenoje, pradėdamas jį vertinti labiau kaip „slaugytoją“, o ne kaip partnerį.
Tačiau Deivido bandymas pakeisti savo istoriją tuščia fantazija žlugo su poetišku tikslumu. Skyrybų proceso metu teismas atskleidė jo finansines vagystes bei neištikimybę ir priteisė Emilei solidžius alimentus bei vienintelę vaikų globos teisę. Jo meilužė, kuri aštuonerius metus laukė „sveiko“ vyro, greitai suprato, kad Deivido pasveikimas buvo nepilnas, o jo charakteris išliko tulžingas; ji paliko jį per šešis mėnesius. Šiandien Deividas gyvena izoliuotoje atgailoje, o Emilė susigrąžino savo tapatybę. Ji suprato, kad jos išsekimas nebuvo trūkumas, o garbės ženklas tokio charakterio, kurio jis niekada negalėtų tikėtis turėti.