Netikėtai nuo širdies smūgio mirus vyrui, gedinti moteris savo gyvenime pajuto didžiulę tuštumą ir nusprendė paguodos ieškoti savanoriaudama vietiniuose senelių namuose. Ten ji artimai susidraugavo su Albertu – aštuoniasdešimt devynerių metų gyventoju, garsėjusiu aštriu protu ir puikiais šachmatų įgūdžiais. Kas savaitę jiedu susėsdavo prie arbatos puodelio ir šachmatų lentos, o Albertas tyliai stebėjo, kaip moteris savo gilų skausmą slepia po mandagia šypsena, kuri dingdavo vos tik ji pasiekdavo savo automobilį. Supratęs, kad ji įstrigo savo gedule, Albertas nusprendė imtis neįprasto ir dramatiško būdo, kuris padėtų jai pradėti sveikti.
Kitą trečiadienį Albertas nustebino visus, kai visų valgyklos gyventojų akivaizdoje atsiklaupė priešais ją ant vieno kelio ir pasipiršo. Moteris, apimta nejaukumo ir jausdama pagarbą mirusiam vyrui, bandė jį sustabdyti, tačiau Albertas paaiškino, kad pasiūlymas tuoktis nėra tikras – tai buvo sąmoningai surengtas spektaklis, turėjęs priversti ją sustoti, atsisėsti ir pagaliau pažvelgti į savo skausmą. Jis švelniai suabejojo jos įsitikinimu, kad nuolatinis kentėjimas yra savotiška ištikimybės mirusiam vyrui forma, ir paaiškino, kad leisdama gedului valdyti savo gyvenimą ji pati sau trukdo iš tikrųjų gyventi.
Giliai sujaudinta nuoširdžių jo žodžių, moteris tyliai klausėsi, kai Albertas įteikė jai storą manilos spalvos aplanką, pilną dešimčių ranka rašytų senelių namų gyventojų laiškelių. Juose buvo išreikštas didžiulis dėkingumas už jos buvimą ir išsamiai pasakojama, kaip net maži jos gerumo poelgiai praskaidrino jų gyvenimus, sumažino vienatvę ir suteikė priežastį su nekantrumu laukti kiekvienos naujos dienos. Albertas paaiškino, kad nors ji manė atėjusi į šiuos namus tam, kad ją kas nors išgelbėtų, iš tiesų visą tą laiką būtent ji gelbėjo aplinkinius.
Šis nepaprastai šiltas gestas padėjo moteriai suprasti, kad jos gyvenimas nesibaigė kartu su vyro mirtimi – jis tiesiog kuriam laikui nutilo. Skaitydama laiškus ji suvokė, kad gali išsaugoti ir pagerbti savo mirusio vyro atminimą neprivalėdama gyventi kaip buvusios savęs šešėlis. Ji vis dar turėjo savyje daugybę meilės, šilumos ir prasmės, kuriomis galėjo dalytis su pasauliu.
Tą vakarą išeidama iš senelių namų moteris stipriai spaudė aplanką prie krūtinės ir pirmą kartą per daugelį mėnesių nuoširdžiai nusišypsojo. Grįžusi namo ji žinojo, kad ten jos vis dar lauks tyla, tačiau ši tyla nebeapibrėžė jos gyvenimo ir nebeatrodė tokia nepakeliama. Pirmą kartą po ilgo laiko ji laukė kitos savaitės su nauja viltimi širdyje ir džiaugėsi galėsianti sugrįžti ten, kur pati, to nė nesuprasdama, buvo tapusi šviesos šaltiniu kitiems.