Keliuose pamačiau lokį, įstrigusį tinkle prie kelkraščio. Sustojau jam padėti — ir tai, kas įvyko vėliau, paliko mane be žado 😱😱

Auštant važiavau tarptautiniu keliu, šalia tamsaus, begalinio miško. Ten klajoja vilkai ir lokiai, todėl rudas siluetas kelio pakraštyje iš pradžių manęs nestebino.

Bet antras žvilgsnis privertė stabdyti. Lokis nesnaudė. Stori virvės įsirėžė į jo letenas ir pečius, kailis buvo suglamžytas gumbai, o sunkus žviegimas labiau priminė pagalbos šauksmą nei grėsmę.

Automobiliai skriejo pro šalį — signalizavo, filmavo telefonais — bet niekas nestabdė. Mano sąžinė neleido tylėti. Įjungiau avarinius žibintus, pastatiau įspėjamąjį trikampį, apsivilkau pirštines ir paėmiau gelbėjimo peilį. Po žingsnio priartėjau, murmėdamas: „Ramu… viskas gerai, drauge.“

Lokis drebėjo, ūžė, bet nesikėlė į puolimą. Jo gintarinėse akyse nemačiau pykčio — tik išsekimą.

Mazgai buvo be gailesčio įtempti. Atsargiai juos perkirpau, maldaudamas nenupjauti odos. Sekundės tęsėsi. Auštantis variklis tiksėjo, miškas kvepėjo drėgna žole ir pušimis. Viena letena laisva, tada petys. Ūžimas suminkštėjo. Pagaliau paskutinė virvė trūko, o tinklas nuslinko žemyn kaip sunkus apsiaustas.

Sustojome akis į akį. Jis galėjo puolė. Vietoj to jis tiesiog pakėlė galvą, tarsi norėdamas mane atsiminti, ir lėtai atsitraukė į medžius.

Atsikvėpiau, surinkau tinklą, pasukau prie savo automobilio durų — kai už nugaros spragtelėjo šakos. Krūtis suspaudė. Lokė sugrįžo.

Bet ne viena. Ji savo nasruose nešė mažą lokiuką. Švelniai padėjo jį ant žolės ir atsitraukė. Lokiukas čirpė, prisiglaudė prie mano bato, o motina stebėjo, nemirktelėjusi.

Aš prisikūprinau, perbraukiau ranka per šilto lokiuko nugarą — ir ji leido tai padaryti. Atrodė, tarsi tai būtų jos būdas pasakyti:
„Štai kodėl mane išgelbėjai.“

Tada, tyliai ir oriai, motina paėmė savo jauniklį ir pasinėrė į eglės šešėlius.

Paskambinau miškų tarnybai, kad praneščiau apie brakonierių spąstus. Tik po to nuvažiavau toliau — širdis lengva, nešdamasis keistą, nuolankų jausmą, tarsi pats miškas būtų pavartęs padėką.