Vyras paprašė kelių minučių atsisveikinti su savo šunimi, kuris turėjo tik akimirkas gyventi — bet staiga veterinaras pastebėjo kažką neįtikėtino.

Sako, kad gyvūnai dažnai reiškia mums daugiau nei žmonės. Jų meilė besąlygiška — be jokio teismo, be lūkesčių. Jie mato mus tokius, kokie esame, ir myli vienodai. Todėl jų netektis jaučiama kaip dalies savęs praradimas.

Vyras tyliai sėdėjo veterinarijos kabinete, negalėdamas priimti, kas vyksta. Priekyje ant stalo gulėjo jo ištikimas draugas — šuo, kuris lydėjo jį per kiekvieną džiaugsmą, kiekvieną širdgėlą, kiekvieną vienišą naktį. Gyvūnas visada lyg suprasdavo jį be žodžių, atspindėdamas jo emocijas kaip sielos veidrodį.

Veterinarai padarė viską, ką galėjo. Švelniais balsais jie paaiškino, kad jokios gydymo priemonės nebėra, kad skausmas tapo nepakeliamas ir vienintelė likusi gailestingoji išeitis — tai užbaigti kančias. Vyrui jų žodžiai buvo nepakeliami — tarsi kam nors būtų skirtas nuosprendis jam ir jo brangiausiam draugui.

Jis paprašė kelių minučių vienumoje.

Sėdėdamas prie šuns, apsikabino jį ir drebėdamas lūpomis sušnibždėjo:

„Atsiprašau, mano drauge… už kiekvieną kartą, kai nebuvau šalia, už kiekvieną akimirką, kurią laikiau savaime suprantama. Tu man daviai viską. Nežinau, kaip gyventi be tavęs. Prašau, neišeik…“

Šuo pakėlė pavargusias letenas, švelniai padėdamas jas ant šeimininko pečių, tarsi bandydamas jį paguosti. Vyras sutriko, tvirtai laikydamas draugą, ašaros krito ant šuns kailio.

Ir tada — įvyko netikėtas stebuklas.

Šuns akys, kurios akimirką prieš atrodė negyvos, pravėrėsi — jis pažvelgė į savo šeimininką aiškiu, gyvu žvilgsniu. Išleido tylų garsą, pusiau griausmą, pusiau verksmą, tada lėtai atsistojo ir laižė ašaras nuo šeimininko veido.

Veterinarai sustingo, keisdami nepatikėjimo žvilgsnius. Šuns pulsas sustiprėjo, kvėpavimas tapo gilesnis — lyg pati gyvybė sugrįžo.

Vyras su viltimi suvirpėjo:

„Ar tai stebuklas? Ar jis pasveiko? Prašau, pasakykite, kad jis gyvens…“

Bet gydytojai žinojo geriau. Kartais, prieš pat pabaigą, sugrįžta paskutinė stiprybės kibirkštis — paskutinė meilės išraiška prieš atsisveikinimą.

Jie nusprendė atidėti procedūrą.

Tą naktį vyras neišėjo nuo šuns. Gyvūnas ramiai gulėjo šalia, galva per jo kojas, kvėpuodamas ramiai — pagaliau be skausmo.

Ir tyloje nakties, be kovos, be liūdesio, jis ramiai iškeliavo —
palikdamas pasaulį švelniai, taupydamas savo mylimą šeimininką nuo viso gyvenimo kaltės.