Būdama vos 19 metų, 2005-aisiais, kai studijavo matematikos mokytojo specialybę, Ericos Tambrini gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai ji susirgo meningitu ir sepsiu. Septynias savaites ji praleido dirbtinėje komoje, o pabudusi susidūrė su niokojančia realybe: nuo sepsio jos rankos ir kojos buvo pajuodusios, o dėl daugybės operacijų teko amputuoti abi kojas žemiau kelių ir abi rankas žemiau alkūnių. Staigus netekimas privertė ją kovoti su savo saviverte ir klausti, kaip atrodys jos ateitis.

Nepaisant drastiškų pokyčių, Ericos istorija pasuko viltinga linkme, kai vos po metų po amputacijų ji susitiko Luką, kuris tapo jos vyru. Jo besąlygiška meilė ir parama padėjo jai atgauti pasitikėjimą, ir kartu jie sukūrė šeimą. Šiandien Erica yra dviejų vaikų – penkerių Lily ir trejų Michaelio – mama, kuria labai didžiuojasi. Motinystę ji apibūdina kaip savo didžiausią pasiekimą, nors iš pradžių bijojo, kad fiziškai negalės pasirūpinti savo kūdikiais. Padedama Luko ir savo ryžto, ji išmoko prisitaikyti ir klestėti kaip tėvas.

Pasiryžusi neleisti, kad neįgalumas ją apibrėžtų, Erica nenuilstamai dirbo, kad atgautų nepriklausomybę. Ji sutelkė dėmesį į prisitaikymą prie protezų ir atsisakė leisti, kad jos šeima kentėtų dėl jos apribojimų. Nors ji pripažįsta, kad sunku žinoti, jog negali daryti tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, bėgti parke su vaikais ar pinti dukrai plaukų, ji lieka be galo dėkinga už galimybę būti šalia jų gyvenimuose. Ji taip pat džiaugiasi pozityvumu, pavyzdžiui, galėdama važinėti dviračiu mylias be skausmo dėl savo protezuotų kojų.

Jos atsparumas galiausiai nukreipė ją į naują karjeros kelią. Nuo matematikos pasukusi į ergoterapiją, Erica rado sritį, kurioje galėjo panaudoti savo patirtį, kad padėtų kitiems įveikti jų pačių iššūkius. Savo darbą ji apibūdina kaip „neįtikėtiną“, nes jis leidžia jai įkvėpti, vadovauti ir palaikyti žmones, tuo pačiu pritaikant tas pačias pamokas savo kelionėje. Dėl jos ryžto ir pozityvumo daugelis ją laiko tikru įkvėpimo šaltiniu.

Dabar, būdama 34 metų, Erica visiškai priėmė savo neįgalumą ir atsisako leisti jam riboti jos saviraišką ar džiaugsmą. Ji išdidžiai dėvi šortus ir džiaugiasi galimybėmis, kurias atnešė jos kelionė – tokiomis kaip ryšys su adaptyvaus sporto bendruomene ir susitikimai su begale įkvepiančių žmonių. Jos žinia kitiems, susiduriantiems su nelaimėmis, yra apie ištvermę ir viltį: su laiku, atsparumu ir ryžtu gyvenimas gali tapti ne tik įveikiamas, bet ir prasmingas.