— Ei, seneli! — nusivaipė Tomas, aukštas, tvirtas vaikinas su tatuiruote ant kaklo. — Ko drebi? Be savo tablečių neužmigsi, ar ne? Senis neatsakė. Jis sėdėjo ant apatinio gulto, atsirėmęs į sieną, ir laikė rankose metalinį puodelį su atvėsusia arbata. Išvaizda jam buvo apie septyniasdešimt penkerius, žilas, sudžiūvęs, išblukusiomis akimis. Jo vardas buvo Andre. Neišversta informacija: Drabužiai nėščiosioms, Juvelyriniai dirbiniai, Psichologinė pagalba, Programos tėvams, Kelionės, Prekės neįgaliesiems, Prekės vaikams, Pradinis puslapis, Labdaros fondai, Šeimos santykiai.

— Atsakyk, seneli! — suriko Tomas, artėdamas. — Manai, čia tau pagarba už amžių? Čia gerbiama ne senatvė, o jėga! — Aš… nesikišu į niekieno reikalus, sūnau, — tyliai pasakė Andre. — Manasis jau pragyventas. Belieka tiesiog būti. Neišversta informacija: Žurnalų prenumerata, Prekės naminiams gyvūnams, Patarimai gyvenimui, Privatumo politika, Psichologinė pagalba, Šeimos vertybės, Programos tėvams, Gyvybės draudimas, Prekės pagyvenusiems žmonėms, Drabužiai nėščiosioms.

— Sūnau! — nusijuokė Tomas. — Tu man ne tėvas, senas piršli (išvertus tiesiogiai būtų „senas bezdalius“). Tokius kaip tu, aš viena ranka… Jis staigiai išmušė puodelį. Metalas atsitrenkė į betoną, arbata išsiliejo. Kameroje pakibo klampi tyla. Visi suprato, kad geriau nesikišti. Andre nepakėlė akių. Perbraukė pirštu per stalą, nušluostė lašą į rankovę ir vėl pastatė puodelį. Ne baimė, ne pyktis – tarsi viskas, kas vyksta, jam neturėtų jokio ryšio. Ši ramybė tik dar labiau siutino Tomą. — Girdėjai, seneli? — žengė jis arčiau. — Kas tyli – tas trypiamas. Supratai? — Supratau, sūnau, — ramiai atsakė senis. — Tik nekelk triukšmo. Naktis arti. Tomas sukikeno, nušlavė nuo stalo jo duoną ir nuėjo. Andre pakėlė gabalą, nupūtė dulkes, padėjo atgal. Net nevalgė. Kai užgeso šviesa, kamera panardinta į pilką tamsą. Kažkas tyliai meldėsi, kažkas vartėsi, kažkas skaičiavo įkvėpimus, kad užmigtų. Tomas užmigo akimirksniu – užtikrintai, knarkdamas. Bet naktį Semas, kaimynas ant gulto, pabudo nuo keisto garso. Tomas šnarpščiavo, tarsi duso. Stumdymasis buvo tylus, konvulsinis. — Ei! — sušnabždėjo Semas. — Jam ten blogai kvėpuoti!

Senis jau nemiegojo. Jis išgirdo viską iš karto: užspringstantį kvėpavimą, širdies dūžius – nelygius, kaip žingsnis ant ledo. Kadaise jis žinojo tuos garsus – buvo felčeris. Klausė šimtus tokių naktų, gelbėjo dešimtis tokių krūtinių. — Semai, įjunk šviesą. Savos gamybos žvakės liepsna apšvietė Tomo veidą – pamėlusios lūpos, akys, pilnos siaubo. — Oro… — užkimo jis. — Ne… užtenka… — Tyliai, — pasakė Andre. — Tai širdis. Nepanikuok. Žiūrėk į mane. Jis ištiesė ranką, uždėjo delną ant didžiulės Tomo rankos. — Po liežuviu – štai tabletė. Kvėpuok su manimi. Vienas… du… Vienas… du… Tomas kabinosi žvilgsniu į senį, tarsi į krantą. Jo akyse blykstelėjo tai, ko kalėjime nebūna – baimė būti silpnam. — Kas… tu? — iškvėpė jis. — Gydytojas. Kadaise. Felčeris. Paskui gyvenimas pakrypo kreivai. Kvėpuok. Dar. Gerai. Sema – ištikimas bet kokio stebuklo liudininkas – šluostė Tomo prakaitą nuo kaktos, Tigranas kryžiavo save kampe, tarsi bijodamas sulaužyti nematomą užkeikimą. Po dešimties minučių kvėpavimas tapo lygesnis. Skruostai paraudonavo. Tomas nuleido akis ir tyliai paklausė: — Kodėl tu… padėjai? — Nes be mūsų čia nieko nėra, — atsakė senis. — Ir jei ne mes vienas kitam, tai kas? Jis atleido ranką. Šviesa mirktelėjo, ir kamera vėl panardino į tamsą. Bet dabar joje nebuvo baimės. Rytas kalėjime visada prasideda nuo spynų trakštelėjimo. Bet šį kartą – dar ir nuo šnibždesio. Kai prižiūrėtojas atidarė duris, jis rado Tomą, kuris plovė stalą, valydamas rūdžių dėmę. Paskui pakėlė nuo grindų senio puodelį, tvarkingai padėjo į vietą ir papūtė ant krašto. — Ką, vyrai? — tyliai pasakė jis. — Netrukdykite žmogui arbatos gerti. Visas blokas nutilo.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Tomas pradėjo nešioti vandenį, padėjo seniui rašyti sąsiuvinyje, prižiūrėjo, kad niekas neužkabintų Andre. Kai kažkas bandė išstumti senį valgykloje, Tomas pasakė tik: — Praleisk. Gerbk gydytoją. Ir pirmą kartą šiose sienose pagarba nereikalavo kumščių. Po kelių mėnesių Andre buvo išlaisvintas. Teismas peržiūrėjo bylą, ir jis išvažiavo namo. Prieš išeidamas jis paliko Tomui puodelį. — Tegul primena, — pasakė jis. — Žmonių nesvaidyk. Jie apsikabino trumpai, vyriškai. Praėjo metai. Vasarą prie mažo namo pakraštyje priėjo vyras švariais marškiniais ir su moliniu vazonu rankose. Bazilikas kvepėjo šviežumu. — Pas Andre, — pasakė jis kaimynei. — Jis mirė pavasarį, — atsakė ta. — Tyliai, miegodamas. Su sąsiuviniu rankose. Vyras linktelėjo, nuėjo į kiemą, rado kapą po obelimi ir pastatė vazoną. — Ačiū, — tyliai pasakė jis. — Už gyvenimą. Vėjas supurtė žalius lapus. Akimirkai pasirodė, kad senis vėl šalia – su puodeliu rankoje, su švelnia šypsena ir tuo pačiu balsu, kuris mokėjo nuraminti širdis. Nuo to laiko Tomas dirbo sanitaru ligoninėje. Atlyginimas – juokingas, naktys – sunkios. Bet kai kas nors pradėdavo dusti nuo panikos ar skausmo, jis tiesiog sakydavo: — Kvėpuok su manimi. Vienas… du… Tu ne herojus. Tu žmogus. Leisk sau juo būti. Ir visada, prieš gerdamas arbatą, jis pūsdavo ant puodelio krašto – kaip senis, kad nenusidegintų.