Buvo saulėta ir ramu. Vėsus ryto oras glostė gatves, o senukas lėtai ėjo su savo ištikimu palydovu: Reksas (Rex), vokiečių aviganis kilnaus žvilgsnio ir tvirto žingsnio. Neišversta informacija: Šuo, vokiečių aviganis, Vokiečių aviganis, šuo, Istorijos žurnalai, Kūrybinio rašymo kursai, Istoriniai dokumentiniai filmai, Dokumentiniai filmai apie gyvūnus, Mokomieji žaislai vaikams, Istorijos tinklalaidė.

Vyras daugiau nei dešimt metų nematė saulės šviesos. Visą tą laiką Reksas buvo jo akys, jo kompasas ir jo vienintelis tikras draugas. Neišversta informacija: vokiečių aviganis, šuo, Šuo, Vokiečių aviganis, Istorijos el. knygos, Istoriniai serialai, Istorinės biografijos, Knygos apie filosofiją, Istorijos tinklalaidė, Namų apsaugos įranga.

Kiekvieną dieną jie sekė tą patį maršrutą: lazda žymėdama ritmą, šuo švelniai tempdamas pavadėlį, veddamas jį tokiu tikslumu, kokiu saugoma švenčiausia. Viskas buvo rutina. Viskas buvo saugų. Neišversta informacija: šuo, Vokiečių aviganis, vokiečių aviganis, Šuo, Kelionės į istorines vietas, Prenumeratos istorijos žurnalams, Istorinės biografijos, Straipsniai apie istoriją, Knygos apie socialinį teisingumą, Istorijos žurnalai.

Iki tos dienos. Prieš kelias valandas buvo trūkęs požeminis vamzdis. Asfaltas buvo įdubęs, palikdamas milžinišką skylę tiesiai viduryje šaligatvio. Darbuotojai dar nebuvo atvykę, ir pavojus buvo čia, nematomas tam, kuris negalėjo matyti. Reksas tai pajuto. Jis staiga sustojo, bet jo šeimininkas, nesuprasdamas, žengė dar vieną žingsnį. Lazda palietė kraštą… ir dino tuštumoje. Senukas prarado pusiausvyrą. Žemė po jo kojomis subyrėjo. Ir akimirksniu jis įkrito į skylę. Būtent tada Reksas padarė tai, ko niekas nesitikėjo. Šuo desperatiškai lojo, bėgo iš vienos pusės į kitą palei kraštą, uosdamas orą, ieškodamas pagalbos. Jo balsas laužė ryto tylą, bet praeiviai jį ignoravo – jis atrodė tik neramus šuo. Kol jaunas vyras, pastebėjęs jo įnirtingą elgesį, priėjo. Jis pažvelgė ten, kur Reksas lojo… ir pamatė bedugnę. — Ten kažkas yra! — sušuko jis.

Jis nedelsiant paskambino gelbėtojams. Kol atvyko gelbėtojai, Reksas nejudėjo nė sekundės. Jis cypė, uostė kraštą ir kiekvienu judesiu atrodė maldaujantis: „Prašau, išgelbėkite jį“. Kai pagaliau jiems pavyko ištraukti vyrą, padengtą dulkėmis, bet gyvą, minia pradėjo ploti. Senukas, dezorientuotas, ištiesė ranką… ir pajuto šiltą snukį, spaudžiantį jo delną. Reksas, drebėdamas, švelniai jį laižė, nepasitraukdamas nė akimirkai. Žmonės filmavo telefonais, kiti tyliai verkė. Bet šuo neieškojo dėmesio ar apdovanojimų. Jis tik norėjo įsitikinti, kad jo draugas vis dar kvėpuoja. Ir kai senukas silpnu balsu sušnabždėjo: — Geras šuo, Reksai… geras šuo… Šuo tiesiog atsigulė šalia jo, padėdamas galvą ant jo kojų, tarsi sakydamas: „Kol aš čia… tu niekada daugiau nekrisi vienas.“