Kalendorius verčiasi į kovą, o kartu su juo ateina ir dangiškas gimtadienis, kuris vis dar neša tam tikrą žvaigždžių dulkių švytėjimą ir užsilikusį gėlą. Vakar Andy Gibbui būtų suėję 68-eri – sukaktis, kuri atrodo neįmanoma žmogui, mūsų kolektyvinėje atmintyje sustingusiam kaip amžinasis popmuzikos princas. Gimęs Stretforde, jis ne šiaip žengė milžiniškame „Bee Gees“ šešėlyje; jis surengė istorinį pakilimą, kuris priklausė tik jam vienam. Prisiminti Andy reiškia prisiminti specifinį aštuntojo dešimtmečio auksą – vaikiną su kiek kreiva šypsena ir šilkiniu balsu, kuris tviskantį dievaičio gyvenimą pavertė kažkuo, kas trumpą akimirką atrodė kaip gryna magija.
Jo pasirodymas topų viršūnėse prilygo supernovos sprogimui. Andy pasiekė žygdarbį, apie kurį svajoja nedaugelis atlikėjų, tapdamas pirmuoju solo dainininku vyru, kurio pirmieji trys singlai pasiekė pirmąją vietą. Kai eteryje suskambo „Shadow Dancing“, tai nebuvo tik daina; tai buvo visos eros širdies plakimas. Jo duetuose su velione Olivia Newton-John įvyko tikra popmuzikos alchemija – dvi gražios sielos, kurių harmonijos, atrodė, pleveno virš disko klubų grindų, nepaisydamos traukos, kuri galiausiai juos abu atplėšė nuo mūsų.
Aštuntojo dešimtmečio blizgučiams pradėjus gęsti, Andy įrodė, kad jo neginčijamas talentas buvo daugiau nei tik studijinis kūrinys. Jis žengė į Brodvėjaus sceną miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ (Joseph and the Amazing Technicolor Dreamcoat), įrašų studiją iškeisdamas į gryną, betarpišką teatro energiją. Nesvarbu, ar jis kartu vedė laidą „Solid Gold“, ar valdė teatro sceną, jis pasižymėjo natūraliu sceniniu gebėjimu, kuris atrodė nereikalaujantis pastangų. Jis mokėjo taip pažvelgti į kameros objektyvą, kad kiekvienas svetainėje sėdintis žmogus pasijustų vieninteliu, kuriam jis dainuoja – tai reta, spindinti charizma, kurios neįmanoma išmokti.
Tačiau už tų akinančių scenos šviesų tamsoje buvo rašoma kita istorija. Andy kovojo asmeninę ir niokojančią kovą su depresija bei priklausomybėmis – tai buvo žmogiška tragedija, pradėjusi draskyti jo auksinio gyvenimo kraštus. Tai žiaurus prožektorių šviesos paradoksas: kuo ryškesnis spindulys, tuo gilesnį šešėlį jis meta. Mes matėme nuovargį jo akyse net tada, kai jis šypsojosi – tai buvo priminimas, kad „jauniausias brolis“ nešė naštą, kurios negalėjo atsverti jokie platininiai įrašai. Jo kova nebuvo charakterio silpnumas, o trapi širdis, bandanti išgyventi gyvenimo viesulą.
Pabaiga atėjo 1988-ųjų pavasarį, praėjus vos penkioms dienoms po jo 30-ojo gimtadienio – jį nutildė širdies būklė, atėmusi iš pasaulio visus tuos metus, kurie „galėjo būti“. Jo palikta neįtikėtina šviesa išlieka nuolatiniu muzikos istorijos skliauto elementu – švelnus švytėjimas, kuris atsisako užgesti. Mes ne tik gedime prarastos popžvaigždės; mes pagerbiame vaikiną, kuris šoko šešėliuose, kol pats tapo šviesa. Ilsėkis ramybėje, Andy; daina baigėsi gerokai per anksti, bet melodija yra nemirtinga.