Aš esu 50 metų vieniša mama ir dirbu žiaurias naktines pamainas vien tam, kad sumokėčiau sąskaitas už savo paauglį sūnų. Praėjusią savaitę, po 16 valandų pamainos, pamačiau pagyvenusią moterį vežimėlyje prie metro stoties, drebantį ir plonai apsirengusią. Žmonės ją ignoravo. Kažkas joje sulaužė kažką manyje. Be dvejonių nusipirkau jai karštą maistą ir prieš eidama daviau savo paskutinius 100 dolerių.
Kitą rytą ji laukė manęs prabangiu juodu automobiliu. Trapus žmogutis iš vakarykščio vaizdo dingo – dabar ji buvo nepriekaištingai apsirengusi, pasitikinti savimi ir įspūdinga. Ji paaiškino, kad testavo žmones, kad pamatytų, kas sustos ir parodys gerumą, nieko už tai nesitikėdami. Tada ji pasiūlė man gerai apmokamą darbą su visomis privilegijomis.
Aš sustingau. Savo 100 dolerių buvau davusi iš poreikio, užuojautos ir išgyvenimo instinkto – ne tam, kad išlaikyčiau testą. Jos požiūris į pasaulį laikė gerumą valiuta; mano matė jį kaip padorumą. Aš negalėjau palikti savo žmogiškumo niekam kitam, todėl atsisakiau darbo ir nuėjau.
Po dviejų dienų radau voką savo pašto dėžutėje. Jame buvo dešimt šviežių 100 dolerių kupiūrų ir užrašas: ji neteisingai įvertino mano poelgio vertę. Ji prisipažino, kad dosnumas nėra spektaklis – tai rizika – ir norėjo tai ištaisyti. Aš verkiau. Pirmą kartą per mėnesius jaučiausi matoma. Nusipirkau sūnui dovaną ir likusius pinigus paaukojau vietiniam benamių prieglaudai.
Tai yra tikro gerumo esmė: jis nėra skirtas publikai. Tai sprendimas, kurį priimi, kai tai tave kažką kainuoja, kai skauda, kai nesate tikras, ar gali sau leisti – ir vis tiek duodi. Tik toks skaičiuojamas.