Pasakotoja, Glorija (74 m.), pasakoja apie sunkų gyvenimą, kurį vedė, kad užaugintų savo anūką Todą (Todd) nuo 12 metų, po to, kai jo motina (jos dukra) mirė gimdydama, o jo tėvas juos paliko. Glorija dirbo kelis darbus ir sukūrė stabilų namų židinį, tikėdama, kad jos meilė gali kompensuoti šeimos traumos ir priklausomybės padarinius. Nepaisant nepajudinamos paramos, Toddas vėlyvoje paauglystėje nutolo, ir metų metus kontaktas buvo paviršutiniškas. Šis emocinio atstumo modelis buvo nutrauktas, kai Toddas staiga pasirodė, tvirtindamas, kad jo partnerei, Natašai (Natasha), reikalinga skubi operacija, ir maldavo pinigų. Vedama giluminio noro padėti savo šeimai ir persekiojama dukters mirties prisiminimo, Glorija priėmė drastišką sprendimą parduoti savo namą – savo vienintelį turtą – kad duotų Toddui pinigų.

Neišsakyta sąlyga pardavimui buvo ta, kad Glorija persikels į Toddo butą, kad galėtų vėl būti šeima. Jos viltys buvo greitai sugriautos: operacija niekada nebuvo paminėta; vietoj to, pasirodė nauji prabangūs daiktai ir atostogų brošiūros. Po trijų savaičių, laistydama augalus balkone, Glorija nugirdo žiaurų pokalbį tarp Toddo ir Natašos, kuriame jie tyčiojosi iš jos kaip iš „naštos“ ir išreiškė savo nekantrumą jos atsikratyti, kai tik bus užsitikrinę savo „kelionę į Havajus“. Savaitę po šio atradimo Toddas nuvežė ją pasivažinėti ir paliko ją slaugos namuose, palikdamas jai vieną lagaminą ir pažadą lankyti kas savaitę, pažadą, kuris greitai išnyko.

Glorija prisitaikė prie švaraus, nors ir tylaus, slaugos namų ritmo, radusi gerumą iš personalo, tokio kaip Sofi (Sophie), bet vis dar kovojo su giliu apleistumo jausmu. Po to, kai mėnesiai virto metais, jos gyvenimas netikėtai pasisuko, kai ji gavo žinią, kad jos tolimas pusbrolis, Donovanas (Donovan), mirė, palikdamas jai didelį palikimą. Ji iš karto ir skausmingai žinojo, kad šis staigus turtas bus magnetas, kuris patrauks Todą atgal į jos gyvenimą. Per dvi savaites Toddas pasirodė, kartodamas pažįstamą scenarijų: Natašai reikalinga dar viena operacija ir jis paprašė jam priklausančios palikimo dalies avansu.

Šį kartą Glorija jo akyse matė tik apskaičiavimą, o ne meilę, ir tyliai sutiko įvykdyti jo prašymą kitą savaitę, planuodama atsiskaityti tik grynaisiais. Toddui išėjus, Evelina susitiko su teisinės pagalbos savanoriu ir perrašė savo testamentą. Ji nurodė, kad didžioji dalis jos palikimo atiteks slaugos namams, nebent Toddas atitiktų konkrečią sąlygą: jis turėjo visus metus dirbti slaugytoju įstaigoje, rūpinantis gyventojais, kad užsidirbtų pinigus. Norėdama perduoti žinią, ji įteikė Toddui voką, kuriame buvo tik 50 dolerių, su žinute – paaiškinančia sąlygą ir priežastį testui – užrašyta ant banknoto.

Iš pradžių įsiutęs, Toddas išbėgo, vadindamas sąlygą „beprotiška“. Tačiau po dviejų dienų jis grįžo ir nenoriai sutiko su susitarimu, motyvuotas godumo. Iš savo kambario Glorija stebėjo, kaip Toddas lėtai pereina nuo bausmės atlikimo prie nuoširdaus rūpinimosi gyventojais, mokydamasis užuojautos ir padorumo iš pono Alvarezo (Mr. Alvarez), ponios Grin (Mrs. Greene) ir Sofi. Metų pabaigoje ši patirtis jį pakeitė. Kai advokatas atvyko su galutiniais dokumentais, Toddas patvirtino savo širdies pasikeitimą: „Noriu tai padaryti teisingai, Močiute.“ Glorijos paskutinė, beviltiška pamoka, gimusi iš gilaus skausmo, priverė Todą augti ir įrodė, kad kai kuriuos dalykus – kaip pagarbą ir ramybę – reikia užsidirbti, o ne nusipirkti.