Berniukas buvo gyvas tik dėl gyvybės palaikymo aparatų, ir daktarai buvo praradę visas viltis. Bet kai jo šuo įėjo į kambarį, nutiko kažkas visiškai netikėto.
Berniuką palaikė gyvą tik aparatai. Trečią savaitę jis gulėjo nejudėdamas intensyviosios terapijos skyriuje Ohajo ligoninėje. Daktarai išbandė viską – keitė terapijas, konsultavosi su specialistais ir atliko naujus tyrimus. Bet jo būklė liko nepakitusi. Pamažu jie pradėjo atsargiai ruošti tėvus blogiausiam, nurodydami, kad stebuklas dabar labai mažai tikėtinas.
Motina daugiau nemiegojo, bet sėdėjo prie jo lovos dieną ir naktį, tvirtai laikydama jo mažą ranką. Tėvas beveik nekalbėjo, tarsi bijodamas ištarti tiesą garsiai. Net daktarai, kurie paprastai stebėjo kiekvieną jo judesį, kartais nusisukdavo, kad paslėptų savo neviltį. Atrodė, kad visos viltys prarastos.
Bet vienas asmuo netikėjo, kad viskas baigta. Berniuko šuo – Vokiečių aviganis vardu Roki (Rocky). Jis kasdien laukė prie ligoninės. Tėvai ateidavo ir išeidavo, bet Roki liko sėdėti prie durų, tyliai dejuodamas ir maldaujančiai žvelgdamas į vidų, tarsi prašydamas būti įleistas. Gyvūnai paprastai buvo griežtai draudžiami intensyviosios terapijos skyriuje, bet vieną dieną slaugytoja pamatė Roki padėjusį galvą ant šalto akmens grindų ir užmerkusį akis. Ji sušnabždėjo daktarui: „Jis kenčia lygiai taip pat. Galbūt turėtume bent leisti jiems paskutinį atsisveikinimą…“
Kai Roki pagaliau buvo įleistas į palatą, motina iššoko iš šoko – ji nesitikėjo, kad daktarai sutiks. Šuo lėtai nuėjo prie lovos, atsargiai atsistojo ant užpakalinių kojų, atsirėmė priekinėmis letenomis į lovos kraštą ir pasilenkė virš berniuko. Jis nelojo ir nedejavo. Jis tiesiog į jį žiūrėjo. Tada jis švelniai aplaižė berniuko kaktą, tarsi bandydamas grąžinti šilumą, o paskui atsargiai prispaudė letenas prie jo krūtinės, tarsi sakydamas, kaip labai jo pasiilgo… tarsi atsisveikindamas. Ir būtent tą akimirką nutiko kažkas, ko niekas nesitikėjo. Monitorius, kuris dienas rodė vos matomus svyravimus, staiga pyptelėjo garsiau. Motina sudrebėjo ir sušuko, įsitikinusi, kad vaiko būklė vėl blogėja. Bet daktaras sustingo. Širdies plakimas šiek tiek pagreitėjo. Roki prispaudė save arčiau berniuko ir palietė nosimi jo skruostą. Tuo momentu vaiko pirštai pajudėjo – vos matomai, bet neabejotinai. Motina negalėjo patikėti, prispaudė rankas prie burnos, o daktaras nedelsiant nuskubėjo prie įrangos.
Berniuko sveikatos rodikliai pradėjo lėtai, bet nuolat gerėti – tarsi kažkas tikrai būtų pašaukęs jį atgal į gyvenimą. Daktarai ilgai diskutavo, kaip toks dalykas galėjo būti įmanomas. Bet vienas dalykas buvo nuoseklus visose ataskaitose: pokytis prasidėjo tą pačią akimirką, kai Roki įėjo į kambarį. Nuo tos dienos šuniui buvo leista lankyti jį kasdien. Ir kiekvieną kartą berniukas reagavo šiek tiek daugiau, kol vieną rytą jis pagaliau atmerkė akis. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo šilta, šlapia Roki nosis, gulinti prie pat jo veido, kol šuo jį stebėjo jam miegant. Daktarai tai pavadino stebuklu. Tėvai tai pavadino išgelbėjimu.