Šeštąjį gimtadienį Wendy praleido viena, šeimai iširus, ir uždegė vienintelę keksiuko žvakutę – taip, kaip darė kasmet pastaruosius keturiasdešimt metų. Keturiasdešimt vienerius metus vienintelis jos noras buvo Grace – kūdikis, kurį būdama devyniolikos ji buvo priversta atiduoti įvaikinti. Vos tik ji užpūtė liepsnelę, suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo jauna moteris, kurios Wendy niekada anksčiau nebuvo mačiusi, rankose laikanti išblukusią devyniolikmetės Wendy nuotrauką iš ligoninės, kurioje ji glėbyje laikė ką tik gimusią mergaitę.
Jaunoji viešnia prisistatė esanti Wendy anūkė Mia ir paaiškino, kad jos motina Grace laukia automobilyje, pastatytame lauke. Mia atskleidė, kad visą gyvenimą tikėjo, jog Grace pati buvo sąmoningai palikta Wendy, nes ši jos nenorėjo, ir todėl nešiojosi savyje tokį patį širdies skausmą, kokį Wendy jautė visus šiuos dešimtmečius.
Pakvietusi Mią į vidų, Wendy pagaliau atskleidė skaudžią tiesą apie savo praeitį. Ji papasakojo, kaip griežta jos šeima ją nuo visų slėpė, kaip perėmė jos mylimojo Danielio nuoširdžius laiškus ir kaip privertė ją atsisakyti kūdikio bei atiduoti jį įvaikinti. Mia sukrėsta klausėsi, suvokdama, kad jos motina užaugo tikėdama visišku melu – nežinodama, kad jos tėvai ir Danielis jos iš tiesų labai norėjo ir niekada nenustojo jos ieškoti.
Sužinojusi, kad Grace vis dar sėdi lauke, išsigandusi, jog buvo nepageidaujama, Wendy puolė prie lauko durų, pasiryžusi pagaliau nutraukti keturiasdešimt vienerius metus trukusią tylą. Kai Grace išlipo iš sidabrinio sedano, motina ir dukra pagaliau susitiko akimis ir puolė viena kitai į glėbį. Tą akimirką jos suprato neįtikėtiną tiesą: kiekvieną savo gimtadienį abi buvo užsimerkusios ir linkėjusios lygiai to paties – kad vieną dieną jos pagaliau surastų viena kitą.