Būdama 67-erių, našlė Eleanor pirmą kartą viena išvyko į Maltą, pasiryžusi iš naujo pajusti gyvenimo skonį ir kiekvienai naujai patirčiai tarti „taip“. Kelionės metu ji susipažino su Davidu – žaviu vyresnio amžiaus vyru, kuriam iš karto pajuto stiprią trauką. Jų romanas atrodė tarsi nuostabus likimo siųstas susitikimas, kol vieną dieną Eleanor netyčia išgirdo Davidą restorano kiemelyje kalbantis su savo dukra Clara. Jos nuostabai paaiškėjo, kad Davidas ją pažinojo dar prieš jų susitikimą ir kad jų pažintis buvo kruopščiai suplanuota iš anksto.
Davidas prisipažino, kad jo velionė žmona vienuolika metų slapta palaikė romaną su mirusiu Eleanor vyru Michaelu. Aptikęs paslėptą laiškų rinkinį – tarp jų ir niekada neišsiųstą Michaelo prisipažinimą Eleanor – Davidas specialiai susirado ją Maltoje, tikėdamasis gauti atsakymų apie praeitį. Sukrėsta daugelį metų trukusios vyro neištikimybės ir įsiutusi ant Davido dėl to, kad šis prie jos priartėjo apsimetinėdamas, Eleanor pasiėmė laišką ir išskrido namo. Jai atrodė, kad išdavystė suteršė ne tik visus prisiminimus apie santuoką, bet ir pačią kelionę į Maltą.
Sugrįžusi namo Eleanor stengėsi susitaikyti su savo skausmu, papasakojo skaudžią tiesą dukrai ir, padedama terapijos bei išsikeldama naujus asmeninius tikslus, pradėjo iš naujo kurti savo gyvenimą. Nors jautėsi smarkiai išduota abiejų vyrų, pamažu ji suprato, kad Maltoje patirtas vidinis augimas vis tiek priklausė jai pačiai ir kad Davidas buvo vienintelis žmogus, iš tiesų galintis suprasti visą sudėtingą jų bendro skausmo naštą. Po trijų mėnesių tylos Eleanor parašė Davidui laišką ir paklausė, ar jie galėtų pažinti vienas kitą iš naujo, šį kartą nebesinešdami savo mirusių sutuoktinių praeities naštos.
Davidas atsakė kukliai ir nuoširdžiai, o per daugybę mėnesių trukusius pokalbius telefonu bei vėlesnius susitikimus jiedu pamažu atkūrė ryšį. Davidas savo elgesiu įrodė, kad gali būti atviras ir gerbti Eleanor nustatytas ribas. Po metų Eleanor savo pačios sprendimu vėl sugrįžo į Maltą. Davidas pasitiko ją oro uoste laikydamas žaismingą plakatą ir parodydamas, kad šį kartą yra pasirengęs kurti tikrus santykius, paremtus atvirumu, o ne paslaptimis.
Kai jie dar kartą apsilankė tame pačiame uosto restorano kiemelyje, kuriame kadaise pirmą kartą išaiškėjo skaudi tiesa, Davidas pasiūlė Eleanor likusius gyvenimo metus praleisti kartu, dalijant laiką tarp abiejų jų namų. Suvokdama, kiek daug per tą laiką išgijo ir pasikeitė, Eleanor pasakė „taip“ – tačiau šįkart ne dėl naivaus pasiryžimo sutikti su viskuo, o todėl, kad sąmoningai ir gerai viską apmąsčiusi pasirinko antrąją galimybę mylėti, aiškiai matydama ir priimdama visą tiesą.