Būdama trisdešimt trejų Margaret nusprendė užšaldyti savo kiaušialąstes – tai buvo praktiškas būdas pasirūpinti ateitimi, kol ji tikėjosi sukurti tradicinę šeimą su vyru ir vaikais. Tačiau bėgant dešimtmečiams santykiai prasidėdavo ir baigdavosi, o nė vieni jų neatvedė nei iki santuokos, nei iki motinystės. Todėl Margaret susikūrė visavertį ir savarankišką gyvenimą, kartu metai iš metų mokėdama už savo užšaldytų kiaušialąsčių saugojimą. Sulaukusi vyresnio amžiaus, jau palikusi už nugaros karjerą, išėjimą į pensiją ir abiejų tėvų netektį, Margaret nusprendė daugiau nebegyventi klausimu „o kas būtų, jeigu…“. Ji ryžosi tapti mama pasitelkdama paskutinę likusią užšaldytą kiaušialąstę ir surogatinę motiną. Po devynių mėnesių, būdama septyniasdešimt penkerių, Margaret pagaliau laikė ant rankų naujagimę dukrelę Grace – taip išsipildė keturiasdešimt dvejus metus jos širdyje nešiota svajonė.
Praėjus vos trims dienoms po to, kai parsivežė Grace namo, Margaret išgirdo beldimą į duris. Už jų stovėjo nepažįstama keturiasdešimt dvejų metų moteris vardu Ivanna, su kuria dėl galimos laboratorijos klaidos buvo susisiekusi vaisingumo klinika. Atlikdami vidinį patikrinimą po Grace gimimo, laboratorijos darbuotojai pastebėjo, kad Margaret ir Ivannos saugomų kiaušialąsčių įrašuose nesutampa identifikaciniai numeriai. Kilo bauginanti abejonė, ar procedūros metu nebuvo panaudota ne ta kiaušialąstė. Apimta nerimo ir nežinios, Margaret pakvietė sugniuždytą moterį į vidų. Ten Ivanna papasakojo savo skaudžią istoriją apie ilgus vaisingumo sunkumus ir vyrą, kurį buvo praradusi per automobilio avariją.
Kol abi laukė skubaus DNR tyrimo rezultatų, įtampa pamažu užleido vietą abipusei užuojautai. Pamačiusi Ivannos ašaras, Margaret net leido jai palaikyti mažąją Grace ant rankų. Kai pagaliau paskambino iš klinikos, gydytojas patvirtino, kad Grace iš tiesų yra biologinė Margaret dukra, ir moterį užliejo milžiniškas palengvėjimas – jai nebereikėjo bijoti, kad praras savo vaiką. Tačiau gydytojas turėjo dar vieną sukrečiančią žinią: dėl tos pačios administracinės klaidos laboratorija netyčia sunaikino paskutinę saugomą Ivannos kiaušialąstę. Taip jos galimybė kada nors tapti biologine motina buvo negrįžtamai prarasta.
Margaret negalėjo leisti Ivannai tiesiog išeiti tuščiomis rankomis po to, kai klinika taip žiauriai pažadino jos viltį ir akimirksniu ją sudaužė. Todėl ji paprašė moters kitą dieną sugrįžti ir pasiūlė jai likti Grace gyvenimo dalimi.
Bėgant mėnesiams, o vėliau ir metams, Ivanna tapo brangia jų šeimos dalimi. Ji apgaubė Grace papildoma meile ir rūpesčiu, o Margaret visa širdimi mėgavosi ilgai laukta motinyste. Sulaukusi septyniasdešimt penkerių Margaret pagaliau suprato: nors jos kelias į motinystę buvo nepalyginamai painesnis ir netikėtesnis už planą, kurį ji įsivaizdavo būdama trisdešimt trejų, galiausiai gyvenimas jai padovanojo kur kas turtingesnę ir prasmingesnę šeimą, nei ji kada nors būtų drįsusi įsivaizduoti.