Šešiasdešimtojo gimtadienio dieną moteris, po skausmingų skyrybų gyvenanti viena, sėdėjo prie stalo ir mintimis grįžo į savo praeitį, jausdamasi pamiršta ir niekam nebereikalinga. Ji prisiminė prieš keturiasdešimt penkerius metus vykusį nerūpestingą pokalbį su savo jaunystės meile Danny. Tuomet jis pažadėjo, kad per jos 60-ąjį gimtadienį atneš jai 60 saulėgrąžų, kad ji niekada nesijaustų pamiršta. Deja, vėliau tais pačiais metais Danny žuvo per fejerverkų nelaimę, kai jiems abiem buvo vos penkiolika, ir savo pažadą nusinešė į kapus – bent jau taip ji tikėjo beveik pusę amžiaus.
Ramus rytas netikėtai virto kažkuo neįtikėtinu, kai atidariusi lauko duris ji pamatė, kad visa veranda nuklota lygiai 60 ryškiai žydinčių saulėgrąžų ir nedidele, nuo laiko gerokai aptriušusia medine dėžute. Dėžutės viduje gulėjo ranka rašytas Danny laiškelis, nuo kurio jos rankos ėmė drebėti iš netikėjimo. Po kelių akimirkų į duris pasibeldė vyras, stulbinamai panašus į Danny. Jis prisistatė esąs Danny brolis ir paaiškino, kad tvarkydamas mirusios jų motinos namus rado seną užrašą, kuriame buvo nurodytas jos vardas, gimtadienis ir tikslus gėlių skaičius. Norėdamas pagerbti savo brolio atminimą, jis nusprendė įvykdyti prieš 45 metus duotą pažadą.
Šis gestas jai tapo nepaprastai aiškiu priminimu apie kontrastą tarp ištikimo penkiolikmečio vaikino atsidavimo ir daugybės išdavystės metų, kuriuos ji patyrė santuokoje. Danny brolis ją paguodė ir priminė, kad tikra meilė turi žmogų pakylėti, o ne žeminti. Vėliau tą vakarą, kai jos šeima susirinko gimtadienio vakarienės, netikėtai pasirodė buvęs vyras ir pašaipiai mestelėjo pastabą apie gėlių gausą.
Pajutusi savyje naujai atsiradusią savigarbą, ji tiesiai šviesiai stojo prieš buvusį vyrą ir pasakė, kad net miręs berniukas savo žodžio laikėsi geriau, nei jis kada nors buvo sugebėjęs tai padaryti gyvendamas. Tada paprašė jo išeiti. Atsikračiusi baimės ir paklusnumo, kurie dešimtmečius laikė ją įkalintą, ji stebėjo, kaip jis visam laikui pasitraukia iš jos gyvenimo, o šalia jos buvo mylimų vaikų ir draugų palaikymas.
Penkiasdešimt devynias saulėgrąžas ji išdalijo savo artimiesiems kaip padėką už tai, kad jie buvo šalia ir padėjo jai iš naujo atsistoti ant kojų. Sau ji pasiliko tik vieną žiedą ir pastatė jį ant naktinio staliuko. Pažvelgusi į gėlę prie savo lango, ji suprato, kad ši dovana buvo ne vien praeities šešėlis. Tai buvo priminimas apie pagarbą ir nuoširdų švelnumą, kurių ji iš tiesų nusipelnė.