Kai man buvo 25-eri, dirbau mokyklinio autobuso vairuotoju – darbas, kuris padengdavo sąskaitas ir tuo metu atrodė pakankamas. Vieną šaltą vakarą, kelias dienas prieš Kalėdų atostogas, grįždamas į autobusų depą po paskutinio važiavimo, pamačiau mažą siluetą prie kelio šalia mirgančios gatvės lempos. Tai buvo berniukas, gal šešerių metų, laikantis švelnų lėlės zuikį ir nešantis per didelį kuprinę. Kažkas jame man pasakė, kad jis neturėtų būti vienas lauke; atrodė, tarsi bėgtų nuo ko nors. Sustojau autobusu ir pasiūliau jam pavėžėjimą. Po trumpo dvejojimo jis įlipo, veidas blyškus, akys tuščios, tarsi jau būtų išsiverkęs visas ašaras.
Berniukas, Gabrielius, tyliai papasakojo, kad tą dieną mirė jo mama ir jis pabėgo, kad jo niekas nesurastų. Paskambinau į operatyvinę tarnybą, kuri patarė nuvežti jį į vaikų priežiūros centrą, ir atsargiai vairavau, kad jo nebaisčiau. Kai atvykome, Gabrielius priešinosi, laikėsi manęs, kol socialinė darbuotoja bandė jį nuraminti. Likau šalia, švelniai linguodamas jį ir ramindamas, kol jis pagaliau galėjo būti apgyvendintas laikinoje patalpoje. Per tas valandas sužinojau širdį draskančią tiesą: jo mama žuvo darbe, ir nebuvo šeimos, galinčios juo pasirūpinti. Jis klajojo beveik dvi valandas, kol aš jį radau.
Galų gale Gabrielius po įvaikinimo lėtai priprato prie gyvenimo su manimi. Pirmosios dienos buvo tylos: beveik nekalbėjo ir sekė mane kaip šešėlis po butą. Pamažu pradėjo uždavinėti klausimus ir padėti mažose užduotyse – ženklas, kad jis jaučiasi saugesnis. Per daugelį metų dirbau nesustodamas – dienomis kaip autobuso vairuotojas, naktimis kaip taksi ir vėliau nuomojamų automobilių vairuotojas – kad suteikčiau jam saugumą ir meilę. Gabrieliui meilės niekada netrūko, nors aš nežinojau, kad jis slepia paslaptį, bandydamas apsaugoti mane nuo kažko, kas, jo manymu, galėjo man pakenkti.
Po trylikos metų ši paslaptis galiausiai išėjo į dienos šviesą. Vieną vakarą grįžau namo ir radau Gabrielį verkiančią su savo mokyklos konsultante Patricija. Ji paaiškino, kad Gabrielius daugelį metų slėpė savo talentus ir galimybes, bijodamas, kad jo pasiekimai gali mane palikti. Nepaisant mano netikėjimo, įrodymai buvo akivaizdūs: jis visada buvo geriausias klasėje, atsisakė akademinių programų ir stipendijų, bandydamas apsaugoti mane nuo netekties, kaip kadaise bijojo prarasti mane. Kai Patricija parodė, kad jam ką tik pasiūlyta pilna stipendija Stanfordo universitetui, supratau, kiek daug jis aukojosi ir kiek pasitikėjimo bei meilės mus siejo per visus šiuos metus.
Apglėbiau Gabrielį, patikinau, kad jis gali siekti savo svajonių ir kad dėl manęs nerimautų. Kai jis sutriko, vėl pamačiau tą mažą berniuką, kurį radau to šalto vakaro gatvėje, ir nuostabų, apgalvotą jaunuolį, kuriuo jis tapo. Jis turėjo tik vieną paprastą prašymą: grįžti namo per šventes, ir aš pažadėjau, kad jis visada galės tai daryti. Tuo metu supratau, kad meilė nereiškia laikyti žmogų savyje – tai reiškia leisti jam augti, net jei tai reiškia paleisti. Gabrieliaus kelias priminė man, kad tikra meilė – tai pasitikėjimas, atsidavimas ir laisvė leisti kitam tapti tuo, kuo jis turi būti.