Aš maniau, kad atėjo laikas siųsti šią kėdę į sąvartyną—ji beveik 20 metų gulėjo mūsų namuose ir atrodė visiškai baisiai. Bet mano dukra net neleido man priartėti prie šiukšlių dėžės! Ji pažadėjo paversti šią nusidėvėjusią seną kėdę kažkuo tikrai nuostabiu. Pažvelkite, ką ji padarė, ir įvertinkite jos darbą patys!

Kartą radau šią kėdę užslėptą senoje palėpėje. Laikas paliko neišvengiamus ženklus: kadaise turtinga medinė spalva buvo išblukusi, o faneros sėdynė beveik subyrėjo.

Buvau įsitikinusi, kad yra tik vienas sprendimas—atsikratyti ja. Tačiau mano dukra, pamačiusi atradimą, sustabdė mane: „Palauk! Nebūk skubota! Duok man šansą!“ Jos žodžiai nustebino mane. Nors ji visada buvo aistringa kūrybinių projektų gerbėja, idėja atkurti šią kėdę atrodė kaip ilgas šūvis.

„Aš paversiu ją į kažką, ko net negalėtum įsivaizduoti“,—tvirtai pareiškė ji. Ir taip prasidėjo transformacijos procesas. Ji išsaugojo originalų medinį rėmą, sustiprindama natūralų medienos raštą ir šilumą. Sugadintos faneros dalys buvo suteiktos naujas gyvenimas—jos buvo nudažytos švelniai žalia spalva. Šis kontrastas pavertė kėdę ne tik funkcionaliu baldų gabalu; ji tapo įspūdingu dekoratyviniu centru.

Dabar ši kėdė stovi mūsų namuose kaip kasdienis priminimas, kad net seniausi, labiausiai nusidėvėję daiktai gali gauti antrą šansą ir tapti įkvėpimo šaltiniu.