Emmanuelis Macronas į politinį Prancūzijos gyvenimą įsiveržė 2017 metais, pristatydamas save kaip atsinaujinimo, vienybės ir reformų šalininką. Būdamas vos 39 metų, jis tapo jauniausiu prezidentu šalies istorijoje, peržengdamas įprastus partijų rėmus ir sukūręs savo centristinį judėjimą „La République En Marche!“. Jo kampanija derino pažangias ekonomines idėjas su proeuropietiška vizija, patrauklia tiek nuosaikiems konservatoriams, tiek permainų trokštantiems liberalams. Macrono žaibiškas pakilimas reikšmingai pakeitė Prancūzijos politinį peizažą, nustūmęs į šalį ilgus metus dominavusias Socialistų ir Respublikonų partijas.

Eidamas prezidento pareigas, Macronas daug dėmesio skyrė šalies ekonomikos modernizavimui – jis įgyvendino darbo rinkos reformas, siekdamas padaryti ją lankstesnę ir mažinti nedarbą. Jo tikslas – padaryti Prancūziją konkurencingesnę globaliame kontekste, kartu išlaikant socialinę apsaugą. Vis dėlto šios reformos sukėlė nemažai prieštaravimų. Tokie judėjimai kaip „geltonųjų liemenių“ protestai išreiškė visuomenės nusivylimą augančia nelygybe ir atsijungusiu valdymu.

Macronas taip pat ryžtingai palaiko Europos Sąjungą – ypač per krizes, tokias kaip „Brexit“ ar kylantis nacionalizmas Europoje. Jis ragina stiprinti ES gynybos, finansų bei aplinkosaugos politiką ir mato Prancūziją kaip lyderę, formuojančią žemyno ateitį. Dažnai Macronas laikomas atsvara populistinėms ar izoliacinėms jėgoms, kurios įgauna pagreitį kitose valstybėse.

Tarptautinėje arenoje jis stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp diplomatijos ir principingumo. Macronas palaiko pragmatiškus santykius su tokiomis pasaulio galiomis kaip JAV ir Kinija, taip pat siekia dialogo su Rusija, net ir įtemptais laikotarpiais. Jo aktyvus dalyvavimas sprendžiant pasaulines krizes – nuo klimato kaitos iki Artimųjų Rytų konfliktų – rodo siekį išlaikyti Prancūzijos svorį tarptautinėje politikoje.

Nepaisant vidaus iššūkių, pandemijos ir geopolitinių įtampų, Emmanuelis Macronas išlieka ryškia politine figūra tiek Prancūzijoje, tiek visoje Europoje. Jo vadovavimo stilius – technokratiškas, bet tuo pačiu idealistinis – kelia diskusijų. Tačiau neginčytina, kad jis iš esmės pertvarkė Prancūzijos politinį lauką ir tebėra vienas pagrindinių veikėjų, formuojančių Europos ateitį.