Miesto dūzgesys buvo toks, kad drebėjo langai. Žmonės išbėgo iš laiptinių, žiūrėdami į plento pusę, kur kunkuliavo pilki dūmai ir kilo dulkių debesis.
Po kelių minučių paaiškėjo: dalis kelio tiesiog dingo. Asfaltas, kuriuo kiekvieną rytą važiavo autobusai, automobiliai ir vaikščiojo pėstieji, įgriuvo, sudarydamas didžiulę duobę.
Neišversta informacija:
Išsami informacija, šuo, šunys, šuo, šuo.
Į vietą iškart atvyko ugniagesiai, policija, technika. Sunkūs kranai išsirikiavo išilgai duobės krašto, gelbėtojai pastatė užtvaras, žurnalistai fiksavo fotoaparatais.
Minia stovėjo apstulbusi – apačioje žiojėjo juoda, kelių aukštų gylio praraja, kvepianti žeme ir kažkuo… keistu.
Kai pirmieji inžinieriai nusileido žemyn ant apsauginių trosų, ore tvyrojo įtempta tyla.
Žibintai iš tamsos išplėšė betono gabalus, laidų nuolaužas, iškreiptus vamzdžius.
O tada vienas iš vyrų staiga sušuko:
Neišversta informacija:
Išsami informacija, šuo, šuo, šuo, šunys.
– Ei, pašvieskite čia!
Šviesos spindulys nukrito ant kažko metalinio, masyvaus. Didžiulė surūdijusi cisterna, įaugusi į žemę, tarsi dalis kažkokio seno požeminio statinio.
Iš pradžių pamanė – vandens rezervuaras, sovietinės kanalizacijos likučiai. Bet vos priėjus arčiau, oras staiga tapo aštrus, tarsi kas būtų išpurškęs rūgšties.
– Atgal! Greitai! – sušuko vienas inžinierių, užsidengdamas veidą rankove.
Po purvo sluoksniu pasirodė išblukęs ženklas – trys spinduliai geltoname fone. Radioaktyvus pavojus. Žemiau – angliškas užrašas:
„Danger. Do not open.“ (Pavojus. Neatidaryti.)
Niekas nejudėjo. Tik lašų, krentančių nuo armatūros, garsas.
Iškviesti ekologai, gelbėtojai, kariškiai. Po poros valandų paaiškėjo: po plentu dešimtmečius gulėjo apleistas rezervuaras su cheminėmis atliekomis. Jis buvo užkastas dar 8-ajame dešimtmetyje – be dokumentų, be įspėjimų. Tiesiog užpiltas žeme ir pamirštas.
Dabar metalas surūdijo, ir korozija išėsdino sienas. Požeminiai vandenys padarė savo – dirvožemis po plentu įgriuvo.
Kai tapo žinoma, kad dalis rezervuaro yra pažeista, visas rajonas buvo aptvertas. Žmonėms įsakyta neiti iš namų, atjungtas vanduo.
Virš miesto pakibo nerimas – ore tvyrojo chemijos kvapas, nuo kurio peršėjo gerklę.
Vienas netoliese gyvenantis senukas tyliai pasakė:
– Aš čia dirbau prieš keturiasdešimt metų. Kalbėjo, kad po plentu kažkas palaidota… bet niekas netikėjo.
Dabar tikėjo visi.
O specialistai, stovėję prie duobės krašto, tylėdami žiūrėjo žemyn.
Nes suprato: jei įgriuvimas būtų įvykęs dieną, kai plentu važiavo automobilių srautas, miestas jau nebeaptarinėtų katastrofos – jis gyventų jos epicentre.