Būdamas 90-ies, nusprendžiau išbandyti žmoniją. Persirengiau benamiu ir užėjau į vieną iš savo paties prekybos centrų – imperiją, kurią po karo sukūriau pradėjęs nuo vienos nedidelės kampinės parduotuvėlės. Tą akimirką, kai žengiau į vidų, pajutau smerkiančių žvilgsnių gėlą: pašaipius žvilgsnius, šnabždesius ir parduotuvės vadovą, reikalaujantį manęs išeiti. Metų metai verslo kūrimo, darbo vietų steigimo ir pragyvenimo šaltinių užtikrinimo nereiškė nieko. Supratau, kad mano imperija buvo išvaizdos, o ne charakterio karalystė. Atraskite daugiau: Šeimos žaidimai, Dovanų krepšeliai.
Tačiau tada pasirodė Luisas, jaunas administratorius, ir pasielgė su manimi oriai. Jis neklausė nei mano vardo, nei koks turtingas esu; jis tiesiog pasiūlė man maisto ir pagarbos. Pirmą kartą per dešimtmečius pajutau viltį. Čia buvo žmogus, kuris suprato, kas iš tikrųjų svarbu: gerumas, padorumas ir sąžiningumas – net tada, kai niekas nežiūri. Ta akimirka pakeitė viską.
Iškart supratau, kad Luisas yra kitoks. Tokios užuojautos kaip jo negalima nei nusipirkti, nei išugdyti – ji kyla iš patirties, kovos ir sąmoningo pasirinkimo. Vėliau sužinojau apie jo praeitį – teistumą nepilnametystėje – ir išsigandau, kad suklydau. Tačiau kai su juo susidūriau, jis prisipažino be jokių pasiteisinimų ir paaiškino, kaip kalėjime praleistas laikas suformavo jį į žmogų, kuris su kitais elgiasi kaip su žmogiškomis būtybėmis, o ne daiktais. Jo nuoširdumas, nuolankumas ir charakteris įtikino mane, kad jis yra mano tikrasis įpėdinis – ne pinigų, o vertybių prasme.
Susidūręs su savo gobšiais giminaičiais ir privilegijuota šeima, priėmiau sprendimą. Perrašiau testamentą, palikdamas Luisui savo turtą, verslus ir visą nuosavybę. Ne asmeninei naudai, bet todėl, kad jis mokėjo gerbti žmogiškumo palikimą. Stebėjau, kaip susiduria nepagrįstas reikalavimas į privilegijas ir sąžiningumas, ir galiausiai supratau: kraujas neapibrėžia palikimo – tai daro užuojauta.
Įkūriau Hačinsų (Hutchins) žmogaus orumo fondą, kurio veikla orientuota į alkanų maitinimą, benamių apgyvendinimą ir antrą galimybę tiems, kuriuos visuomenė pamiršo. Fondo vadovu paskyriau Luisą, žinodamas, kad mano gyvenimo darbas bus tęsiamas per jį. Būdamas 90-ies, atradau didžiausią tiesą: turtas išblėsta, galia išblėsta, tačiau gerumo palikimas išlieka – o gyvenimo matas yra ne tai, ką pasiimi, bet tai, ką duodi.