Vienuolika mėnesių Alicia dirbo naktimis ir visą savo gyvenimą paskyrė vyrui Theo, slaugydama jį sunkaus gydymo nuo vėžio metu. Kai pagaliau iš daktaro Kahno išgirdo ilgai lauktą žinią, kad Theo visiškai pasveiko nuo vėžio, Aliciją užliejo didžiulis palengvėjimas ir ji pratrūko ašaromis. Tačiau dar nespėjus jiems išeiti iš ligoninės kabineto, Theo ją pribloškė netikėtai pareikšdamas, kad nori skyrybų ir ketina išvykti dar tą patį vakarą.
Apstulbusi ir sudaužyta Alicia kreipėsi į daktarą Kahną, o šis atskleidė, kad Theo buvo davęs jam leidimą pasakyti tiesą, jei kada nors nuspręstų išeiti. Theo slapta bijojo, kad Alicia liko šalia jo ne iš tikros meilės, o dėl pareigos ir kaltės jausmo. Susidūrusi su šiomis ilgai slėptomis tiesomis, Alicia suprato, kad jų santuoka iš tiesų pradėjo byrėti dar gerokai prieš vėžio diagnozę – ją jau buvo užgožę emocinis atitolimas ir neišpildyti abiejų poreikiai.
Palikusi Theo ir laikinai apsistojusi pas savo mamą, Alicia pradėjo atsisakyti ilgus metus puoselėto įsitikinimo, kad privalo tapti nepakeičiama tam, jog niekas jos niekada nepaliktų. Tuo metu Theo pradėjo lankyti konsultacijas, kad išmoktų susidoroti su emociniu užsisklendimu ir savo baimėmis, o Alicia mokėsi nustatyti sveikas ribas, užuot automatiškai ėmusis papildomų darbo pamainų vien tam, kad nuo visko pabėgtų. Abu pripažino, kad ilga ir sunki kova su vėžiu tiesiog užmaskavo dar anksčiau atsiradusias artumo, bendravimo ir tarpusavio laimės problemas.
Praėjus keliems mėnesiams, po asmeninių pokyčių ir profesionalios terapijos, Theo pakvietė Alicią vakarienės į tą patį restoraną, kuriame kadaise buvo palikęs ją laukti. Atsargiai kalbėdamiesi jie pripažino, kad vis dar myli vienas kitą, tačiau abu suprato, jog negali tiesiog grįžti prie senų, žalingų santykių modelių. Jie nusprendė neskubėti – vėl pradėti susitikinėti, tęsti konsultacijas ir įsitikinti, kad bet kokia bendra ateitis bus kuriama iš nuoširdaus pasirinkimo, o ne iš baimės, pareigos ar vien noro išgyventi.