Po vienuolikos alinusių mėnesių, praleistų dirbant naktinėmis pamainomis, prižiūrint vaistų vartojimą ir vienai rūpinantis savo vyru Theo, Alicia pagaliau išgirdo žinią, dėl kurios abu taip ilgai meldėsi – daktaras Kahnas paskelbė, kad Theo įveikė vėžį. Tačiau jiems dar nespėjus išeiti iš ligoninės palatos, Theo sudavė žmonai skaudžiausią smūgį: netikėtai pareikalavo skyrybų. Apstulbusi ir sugniuždyta Alicia pareikalavo paaiškinimo ir sužinojo, kad Theo jau prieš kelias savaites planavo ją palikti, tačiau laukė, kol pasveiks, nes nenorėjo, kad ji jaustų pareigą likti šalia sergančio vyro. Alicia buvo sukrėsta minties, kad visą jos pasiaukojimą jis laikė tik gailesčiu. Grįžusi namo ji vėl pareikalavo atviro pokalbio, kuris netrukus virto audringu ginču ir iškėlė į paviršių ilgai slėptas tiesas. Theo prisipažino radęs elektroninį laišką, patvirtinantį, kad likus vos trims dienoms iki jo diagnozės Alicia konsultavosi su skyrybų advokatu. Dėl to visą gydymo laikotarpį jį persekiojo klausimas, ar žmona pasiliko tik todėl, kad jautėsi kalta.
Alicia prisipažino, kad dar prieš jo ligą santuokoje jautėsi apleista ir tarsi nematoma – ypač po to, kai per jų metines Theo paliko ją vieną laukti. Būtent tada ji pirmą kartą rimtai pradėjo svarstyti apie santuokos pabaigą. Tačiau užklupus vėžiui, jų tarpusavio priklausomybė vėl sukūrė artumo jausmą, nors abu klaidingai painiojo poreikį būti reikalingam su tikra romantine meile. Suvokusi, kad jų santuoka pradėjo byrėti gerokai prieš Theo diagnozę, Alicia susikrovė daiktus ir persikėlė pas motiną. Ji nusprendė daugiau niekada nebandyti tapti nepakeičiama vien tam, kad neleistų kitam žmogui jos palikti. Atsitraukę nuo nuolatinės krizės, Alicia ir Theo atskirai pradėjo lankyti terapiją, kad išsiaiškintų savo nesveikos tarpusavio priklausomybės priežastis, spręstų giliai įsišaknijusias bendravimo problemas ir suprastų, ko iš tikrųjų kiekvienas nori iš gyvenimo.
Po kelių mėnesių Alicia jau pati valdė savo gijimo procesą ir sutiko susitikti su Theo vakarienės būtent tame restorane, kuriame jis kadaise per jų metines paliko ją vieną laukti. Vakarieniaudamas Theo prisipažino, kad terapija buvo daug sunkesnė, nei tikėjosi, ir paklausė, ar jie galėtų pamėginti kurti savo santykius iš naujo. Alicia sutiko, tačiau iškėlė aiškias sąlygas: jie nebegrįš prie senų elgesio modelių ir neliks kartu vien dėl kaltės, bendros praeities ar baimės būti vieniems. Vietoj to jie viską pradės lėtai – eis į pasimatymus, nuoširdžiai kalbėsis ir mokysis iš naujo pažinti vienas kitą. Abu taip pat turėjo suprasti, kad jei santykiai nesusiklostys, jie išsiskirs pagarbiai, nebandydami vienas kito laikyti šalia bet kokia kaina.
Theo priėmė jos sąlygas ir pripažino, kiek daug žalos padarė jo ankstesnis emocinis šaltumas bei slaptas planas pasitraukti iš santuokos. Baigdama vakarienę Alicia pajuto iki tol nepažintą vidinės laisvės ir ramybės jausmą. Ji pagaliau suvokė, kad jos vertė nepriklauso nuo to, kiek svetimos naštos ji pajėgia užsikrauti ant savo pečių. Nesvarbu, ar jų atnaujinti santykiai galiausiai išliks, ar vėl nutrūks – dabar Alicia tvirtai žinojo, kad pati gali pasirinkti savo gyvenimo kelią.
Tas vakaras galutinai užbaigė jų, kaip slaugytojos ir paciento, santykių etapą ir padėjo pagrindą sveikesniam, lygiaverčiam ryšiui. Žengdama į ateitį jau pagal savo pačios nustatytas sąlygas, Alicia žinojo, kad nuo šiol kiekvieną svarbų sprendimą priims vedama ne baimės, o vidinės stiprybės.