Gavęs dukters žinutę „Tėti, maldauju, padėk“, nedelsdamas išskubėjau į kelią. Pusantrų metų trukusi gili tyla virto šiurpiu pagalbos šauksmu. Kai pasiekiau ant kalvos stovintį dvarą, iš jo sklindanti muzika ir šviesos buvo tik apgaulingas turtų demonstravimas. Kad niekas nepastebėtų, išlipau iš taksi tolėliau ir ėjau link namo, o vidinis nerimas su kiekvienu žingsniu tik stiprėjo.
Įslinkęs pro galines namo duris, išvydau vaizdą, nuo kurio sustingo kraujas. Mano vienintelė dukra Ana, vilkėdama suplyšusį paltą, kaip benamė miegojo ant purvino kilimėlio. Viduje buvę svečiai elgėsi su ja kaip su daiktu – tiesiog peržengdavo ją ir eidavo toliau. Staiga pasirodė žentas su taure rankoje; be jokios sąžinės graužaties jis nusivalė batus į dukters pilvą, atsigręžė į svečius ir kvatodamas sušuko: „Nekreipkite dėmesio, tai mūsų pamišusi tarnaitė“.
Matydamas tokį žiaurumą, pajutau, kaip pyktis pasiekė sprogimo ribą. Tyliai įsiveržiau į minios vidurį, o muzikai nutilus, visos akys nukrypo į mane. Sugriebiau žentą už apykaklės, išmušiau taurę jam iš rankų ir išmečiau jį pro duris tarsi šiukšlių maišą. Atsisukęs į apstulbusius svečius suriaumojau: „Tučtuojau nešinkitės iš čia ir prisiminkite, kas yra tikrasis šių namų šeimininkas!“. Per kelias minutes tuose prabangiuose namuose įsivyravo kapų tyla.
Paskambinau savo seniems draugams – policijos vadovams – ir pranešiau apie situaciją. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad žentas ne tik kankino mano dukrą, bet ir neteisėtais būdais pasisavino mūsų turtą. Tą naktį, kai jį išsivežė su antrankiais, jo melas ir atsiprašymai jau nebeturėjo reikšmės. Teisingumas nugalėjo; visas purvas, slėpęsis po turtų kauke, po vieną iškilo į viešumą.
Galiausiai, kai paėmiau dukrą ant rankų, pirmą kartą po ilgo laiko išgirdau ją verkiant ne iš baimės, o iš palengvėjimo. Palikę tuos namus už nugaros, grįžome ten, kur jos vieta – pas mane. Didžiausia tėvo galia yra apsaugoti savo vaiką, ir tą naktį aš išgelbėjau ne tik savo dukrą, bet ir jos orumą. Dabar ji saugi ir niekas niekada nebegalės jai pakenkti.