Niekuomet nebūčiau tikėjusi, kad visiškai įprasta vakaro valanda ant sofos vėl atvers skyrių, kurį maniau gyvenimas uždarius visam laikui. Mano vardas Susan. Man 67-eji, daugiau nei keturis dešimtmečius dirbau slaugos srityje, o dabar retkarčiais keičiu pamainas, kad padėčiau dukrai Megan, kuri viena augina du vaikus. Mano dienos teka ramia tvarka – vaikus nuvežti į mokyklą, apsipirkimai, animaciniai filmukai fone ir raminantis jausmas, kad esu reikalinga. Neskundžiuosi. Mano šeima – mano pasaulis. Vis dėlto naktimis, kai namai nurimsta, gyvenimas jaučiasi pastovus, nuspėjamas ir šiek tiek vienišas. Prieš daugelį metų išsiskyriau su vyru ir niekada nebekūriau naujų santykių. Su tuo buvau susitaikiusi – kol vienas žiemos vakaras viską pakeitė.
Tą vakarą, pavargusi po ilgos pamainos ligoninėje, be ypatingų minčių atidariau „Facebook“ ir sustingau vidury naršymo. Mano ekrane pasirodė išblukusi nuotrauka – du jauni žmonės stovėjo prie senosios universiteto bibliotekos sienos, apaugusios alyvų vijokliais. Jauna moteris buvo neabejotinai aš, vilkinti džinsinę striukę, kurią kadaise mylėjau. Šalia manęs stovėjo Danielis, mano pirmoji meilė. Po nuotrauka buvo žinutė, kad jis ieško Susan – moters, kurią jis mylėjo koledže, su kuria prarado ryšį, kai jo šeima staiga persikėlė prieš daugelį metų. Rankos drebėjo, prisiminimai užplūdo – jo juokas, ilgi pasivaikščiojimai į paskaitas, svajonės, kurias dalinomės prieš jo dingimą be paaiškinimo. Uždariau programėlę, širdis daužėsi, nesuvokdama, kad po 45 metų jis vis dar apie mane galvoja.
Kitą rytą, nemiegojusi ir nerami, vėl grįžau prie įrašo ir pagaliau suradau drąsos atsakyti. Po kelių minučių Danielis atsakė. Mes pradėjome keistis žinutėmis ir galiausiai susitarėme susitikti mažoje kavinėje netoli mano namų. Kai įžengiau ir pamačiau jį stovintį, lyg niekas nebūtų pasikeitę, laikas tarsi susilankstė. Per kavą jis pagaliau paaiškino savo dingimą – staigų tėvo insultą, priverstinį persikėlimą, atsakomybės metus, kurie neleido paaiškinti ar atsisveikinti. Tada jis padėjo tarp mūsų mažą dėžutę. Joje buvo paprastas auksinis žiedas, kurį jis norėjo man padovanoti po koledžo, daiktas, kurį nešiojo per visą savo gyvenimą. Jis pasakė, kad dabar nieko nesitiki – tik norėjo, kad žinočiau, jog buvau mylima, nuoširdžiai ir giliai.
Mes tą dieną ir kitomis valandomis kalbėjomės ilgai. Nebuvo dramatiškų paaiškinimų ar bandymų iš naujo patirti praeitį – tik sąžiningumas, šiluma ir netikėtas ramybės jausmas. Jis domėjosi mano gyvenimu, dukra, anūkais ir klausėsi atidžiai. Aš jam pasakojau apie tyliai pasibaigusią santuoką ir gyvenimą, kurį statiau vietoje jos. Kai išsiskyrėme, pasijutau lengviau, tarsi ilgai nespręstas klausimas pagaliau būtų atsakytas. Praeitis nebeatrodė kaip atvira žaizda, o kaip skyrius, kurį švelniai uždaryta ir pagaliau suprasta.
Bet istorija tuo nesibaigė. Danielis vėl paskambino, pakvietė pietų, vėliau į pasivaikščiojimus prie ežero. Lėtai, natūraliai, jis tapo mano gyvenimo dalimi. Jis pažino Megan; vaikai jį dievino. Nebuvo jokio spaudimo, jokio skubėjimo – tik draugystė, juokas ir saugumas. Nežinau, kur šis kelias mus nuves, ir nebepergyvenu dėl to. Svarbiausia: po tiek metų Danielis negrįžo, kad parašytų istoriją iš naujo. Jis grįžo priminti man, kad esu mylima – ir tai kažkaip vėl pripildė ateitį pilnumo jausmu.