Po trečiojo sūnaus gimimo išgirstas gydytojų perspėjimas privertė motiną susidurti su skaudžia tikrove: dar vienas nėštumas greičiausiai baigtųsi mirtimi, todėl jai teko atsisakyti visą gyvenimą puoselėtos svajonės susilaukti dukters. Ji ir jos vyras Jamesas susitaikė su mintimi, kad jų penkių asmenų šeima jau pilna, supakavo kūdikio drabužėlius ir kartu su trimis mažais berniukais žengė pirmyn. Bėgant metams tylus skausmas dėl neišsipildžiusios svajonės pasitraukė į judraus kasdienio gyvenimo užribį, o visas savo jėgas jie skyrė sūnų auginimui.
Viskas netikėtai pasikeitė vieną antradienio popietę, kai Jamesas paskambino iš vietinės ligoninės ir paprašė žmonos kuo greičiau atvykti, nes „čia yra kūdikis“. Baimindamasi blogiausio, ji nuskubėjo į gimdymo skyrių ir ten išvydo akivaizdžiai sukrėstą Jamesą šalia naujagimės mergaitės. Stovint prie kūdikių palatos jos galvoje iškart kilo mintys apie vyro neištikimybę – ji pamanė, kad mergaitė galėjo gimti iš slapto jo romano. Tačiau Jamesas greitai paaiškino, kad kūdikis priklausė Annai, jo pirmajai didžiajai meilei iš daugiau nei prieš dešimtmetį, su kuria jis jau vienuolika metų nebuvo palaikęs jokio ryšio.
Vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu Anną paliko jos vyras, o artimų šeimos narių, į kuriuos būtų galėjusi atsiremti, ji nebeturėjo. Prasidėjus sąrėmiams moteris viena atvyko į ligoninę, tačiau po gimdymo kilo sunkių medicininių komplikacijų. Jos būklei sparčiai blogėjant, Anna vis kartojo vienintelio žmogaus iš savo praeities vardą, kurį tuo metu sugebėjo prisiminti – Jameso. Pasinaudoję senais skubios pagalbos kontaktiniais duomenimis, ligoninės darbuotojai jį surado, tačiau Jamesui atvykus Anna jau buvo mirusi. Naujagimei likus be tėvų ir artimų giminaičių, Jamesas paklausė žmonos, ar jie galėtų kreiptis dėl laikinosios globos, o vėliau mergaitę įsivaikinti.
Pamažu atsitokėjusi po pirmojo sukrėtimo, žmona paėmė beveik tris kilogramus sveriančią naujagimę į glėbį ir iškart pajuto nepaprastai stiprų ryšį. Tą akimirką ji suprato, kad prieš ją – dukra, apie kurią jie taip ilgai svajojo. Tačiau teisinis kelias pasirodė ilgas ir sudėtingas: devynis mėnesius vyko šeimos patikrinimai, vertinimai ir teismo posėdžiai, o socialiniai darbuotojai sprendė visus su globa susijusius formalumus. Trys jų sūnūs pamažu ruošėsi naujos sesutės atėjimui į šeimą, o pora kantriai įveikė sudėtingą globos ir įvaikinimo sistemą, siekdama užtikrinti kūdikiui nuolatinius namus.
Kai pavasarį įvaikinimo procesas pagaliau buvo užbaigtas, jie sužinojo, kad biologinė mergaitės motina jai jau buvo išrinkusi vardą Clara – lygiai tą patį vardą, kurį žmona savo širdyje buvo išsaugojusi nuo devyniolikos metų. Norėdami pagerbti moterį, kuri paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis pasirūpino, kad jos kūdikis neliktų vienas, jie oficialiai pavadino mergaitę Clara Anna. Dabar Clara auga apsupta trijų ją saugančių vyresnių brolių, o vieną dieną sužinos visą tiesą: paskutinis jos biologinės motinos poelgis buvo pasiaukojantis sprendimas, padėjęs dukrai saugiai patekti į mylinčios šeimos glėbį.