1971 metų vasarą Manhatanas buvo toks pat gyvas ir triukšmingas kaip visada – gatvėmis zujo geltoni taksi, mirgėjo šviesos, o miesto šurmulys, regis, niekada nenutilo. Tačiau viename ramiame Niujorko viešbučio kambaryje, toli nuo pat durų laukiančio chaotiško žurnalistų būrio, tą dieną įvyko nepaprastai šilta akimirka. Peteris Fonda, neabejotina kontrkultūros epochos ikona, sėdėjo apsuptas ne pašėlusių gerbėjų minios, o savo žmonos Susan, septynerių metų dukters Bridget ir penkerių metų sūnaus Justino. Ši atsitiktinė nuotrauka iš tos popietės labiau primena ramybės oazę nei įprastą žiniasklaidos archyvo kadrą.
Išoriniam pasauliui Fonda vis dar buvo odiniais drabužiais vilkintis maištininkas, laisvai skrodžiantis Amerikos kelius. Tačiau tuo metu jo gyvenime atsivėrė svarbus kūrybinis posūkis. Po milžiniško kultūrinio Easy Rider triumfo jis galėjo rinktis saugų kelią ir kartoti jau pasiteisinusią formulę. Vietoj to aktorius ryžosi didžiulei kūrybinei rizikai – pirmą kartą stojo už kameros ir ėmėsi režisuoti The Hired Hand. Tai buvo visiškai kitoks kūrinys – niūrus, poetiškas ir susimąstymui skirtas vesternas, kuriame garsų maištą pakeitė tylūs pasakojimai apie atsakomybę, atpirkimą ir žmogaus norą atrasti savo namus.
Režisūrinio debiuto pristatymas – varginantis maratonas, kupinas nesibaigiančių interviu ir viešų pasirodymų, kai menininko asmenybė tarsi atiduodama visuomenės vertinimui. Susan ir vaikai, keliaudami kartu, suteikė Fondui taip reikalingą atramos tašką. Tarp svaiginančio miesto tempo, akinančių fotoaparatų blyksnių ir nuolatinio žiniasklaidos dėmesio jo šeima priminė tikrąjį gyvenimą. Jų paprastas buvimas šalia leido Fondai bent trumpam nebūti paslaptingu kino vizionieriumi, ant kurio pečių gulė visa karta – jis tebuvo mylintis tėtis, mėgaujantis jaukia pertraukėle įtemptos darbo dienos sūkuryje.
Jaunajai Bridget ir Justinui kelionė į Niujorką buvo reta ir žavinga galimybė pažvelgti į savo tėvo kūrybinio pasaulio užkulisius. Jie smalsiai stebėjo, kaip Peteris susidoroja su sudėtingu Holivudo pasakojimų kūrimo mechanizmu – dar gerokai prieš tai, kai pati Bridget žengė į viešumą ir sukūrė savo pripažintą aktorės karjerą. Tarp reklaminių renginių ir susitikimų prabėgusios ramios valandos tapo savotiška meninės tradicijos pradžia, kurią supo šeimos šiluma, o ne šlovės spaudimas. Praėjus dešimtmečiams, ta viena nuotrauka išliko neįkainojamu prisiminimu. Joje sustingusi reta kino istorijos akimirka – nuožmus maištininkas, netikėtai parodytas visiško švelnumo akimirką. Už spaudos turų, drąsių karjeros sprendimų ir legendinio įvaizdžio slypėjo paprastas žmogus, kurio gyvenimą taip pat sudarė ramios, kasdieniškos laimės akimirkos. Kartais pats svarbiausias vaidmuo, kurį gali atlikti tikra ikona, yra tiesiog būti tėčiu.