Neseniai tapau liudininku scenos metro, kuri, atrodo, visam laikui įsirėžė į mano atmintį. Į vagoną įėjo jauna mama su vežimėliu. Ji atrodė pavargusi, bet rami – kaip žmogus, kuris tiesiog stengiasi visur spėti. Iš pradžių vaikas ramiai miegojo, bet netrukus pabudo ir pradėjo verkti. Verksmas buvo tylus, užsitęsęs, ir jame girdėjosi ne kaprizas, o alkis. Neišversta informacija: Prekės namams, Rašymo kursai, Šeimos vertybės, Grožinės knygos, Gyvenimo patarimai, Šeimos konsultacijos, Sveikatos prekės, Kelionės, Patarimai gyvenimui, Šeimos santykiai.

— Atleiskite, — tyliai ištarė moteris, kreipdamasi į keleivius. — Jis tiesiog nori valgyti. Ji išsitraukė lengvą vystykliuką ir tvarkingai prisidengė, pradėdama maitinti mažylį. Aplinkiniai žmonės apsimetė, kad nieko nevyksta – kažkas nusisuko į langą, kažkas įsmeigė žvilgsnį į telefoną. Atrodė, viskas išsisprendė. Neišversta informacija: Patarimai gyvenimui, Prekės naminiams gyvūnams, Dovanos su sentimentalia prasme, Kelionės, Prekės neįgaliesiems, Sveikatos prekės, Sėkmės istorijos, Gyvybės draudimas, Juvelyriniai dirbiniai, Prekės pagyvenusiems žmonėms.

Bet šalia sėdėjo pagyvenusi moteris. Ji staigiai atsisuko ir garsiai, per visą vagoną, metė: — Mergaite, ar jūs visai gėdos netekote? Čia juk vyrai! — Atleiskite, bet vaikas alkanas, — švelniai atsakė mama. — Tai juk natūralu. — Natūralu?! Mūsų laikais moterys apskritai slėpėsi namuose, kol nepagimdo! O dabar… vien gėda! Mama atsiduso, bet ramiai pasakė: — Jei jums nemalonu, tiesiog nežiūrėkite. — Ach, dar ir atsikalbinėja! Visai įžūlumas! — tęsė moteris, keldama balsą.

Keli keleiviai persižvalgė, bet niekas nesikišo. Įtampa tirštėjo, kaip garai vagone. Ir staiga, iš kitos pusės, pakilo jaunas vaikinas. Jis stovėjo prie durų, tyliai stebėdamas visa tai, bet dabar žengė į priekį. Jis nusivilko savo striukę, priėjo ir rūpestingai uždengė ja mamą ir vaiką. — Manau, dabar visiems patogu, — ramiai pasakė jis, pažiūrėdamas į pagyvenusią moterį. — O jums, galbūt, vertėtų tiesiog patylėti. Pagarba – tai ne šauksmas apie „mūsų laikus“. — Ką tu sau leidi?! — įsiplieskė ji. Vaikinas nepakėlė balso. — Aš leidžiu sau būti žmogumi. Jūs juk irgi kadaise buvote motina. Kodėl taip sunku suprasti?

Vagone įsiviešpatavo tyla. Moteris suspaudė rankinę, šnarpštelėjo ir nusisuko į langą. Kitoje stotelėje ji išlipo, nepasižiūrėjusi į nieką. Jauna mama, vis dar pridengta striuke, pašnabždėjo: — Ačiū jums… aš nesitikėjau. — Nėra už ką, — atsakė vaikinas, nusišypsodamas. — Tiesiog ramiai maitinkite. Tai ne gėda. Vagonas vėl pajudėjo, ir viskas grįžo į įprastą ritmą. Tik dabar šioje tyloje jautėsi kažkas kita – lengva, žmogiška. Kartais, norint priminti pasauliui apie gerumą, pakanka tiesiog nusivilkti striukę ir pridengti kito orumą.