Norėdama apginti savo motiną, susidūriau su Trudi sūnumi Danieliumi, kuris buvo priėjęs mėgindamas nuraminti situaciją. Prisimindama pasakojimus, kuriuos Markusas man buvo girdėjęs apie ankstesnius Danieliaus finansinius sunkumus, nusivedžiau jį į šalį, į pokylių salę, ir paraginau prisipažinti, ar jis buvo prie to prisidėjęs. Primindama, kiek dešimtmečių jo motina kentėjo dėl dingusio vėrinio, raginau jį pagaliau pasakyti tiesą. Praeities našta jį galiausiai palaužė, ir Danielius prisipažino: vėrinį pavogė jis pats, norėdamas padengti skolas. Jis melavo apie tariamą prisipažinimą ir sumokėjo mano motinai, kad ši išvyktų ir prisiimtų kaltę už jo nusikaltimą.
Kai grįžome į terasą, Trudi jau ruošėsi išeiti. Tuomet Danielius visų susirinkusiųjų akivaizdoje prisipažino, kad Helen buvo visiškai nekalta, o jis pats prieš kelis dešimtmečius buvo užstatęs vėrinį lombarde. Šis prisipažinimas visus pribloškė ir atskleidė dvidešimt metų trukusią neteisingą kaltę bei slaptas kančias. Markusas ir aš iškart paprašėme Danieliaus palikti vestuves dėl skausmo, kurį jis sukėlė abiem šeimoms. Susidūręs su minia žmonių, kuriuos buvo apgavęs, Danielius tylėdamas perėjo pro sodo vartus, palikdamas savo motiną vieną susitaikyti su išgirsta tiesa.
Kai tiesa pagaliau paaiškėjo, paprašiau Trudi likusių svečių akivaizdoje atkurti gerą mano motinos vardą. Parodžiusi nepaprastą drąsą, Trudi viešai atsiprašė Helen už melagingą kaltinimą. Mano motina priėmė atsiprašymą, pripažindama, kiek metų sunkumų jai sukėlė šis melas. Joms susitaikius ir abiem pajutus palengvėjimą, Trudi paklausė, ar galėtų stovėti šalia Helen per šeimos nuotraukas. Įtampa pamažu išsisklaidė: svečiai nusivilko paltus, vėl susėdo į savo vietas ir pasiruošė tinkamai švęsti šią ypatingą dieną.
Šeimos nuotraukai sustojome taip: Markusas stovėjo man iš dešinės, mano motina – iš kairės, o Trudi atsistojo šalia jos. Nors mūsų akys vis dar buvo paraudusios nuo stiprių emocijų, tarp mūsų šeimų tvyrojo nuoširdus šiltumas. Ceremonija prasidėjo keturiasdešimčia minučių vėliau, nei buvo planuota. Prieš pat man žengiant prie altoriaus, motina dar kartą švelniai ir tvirtai pataisė mano nuometą. Žengdama Markuso link žinojau, kad mes ne tik išgelbėjome savo vestuvių dieną, bet ir sugrąžinome mano motinai garbę bei gerą vardą.