Šiltas pavasario vakaras apgaubė miestą švelnia auksine šviesa. Kris (Chris) stovėjo jų naujo užmiesčio namo balkone ir su šypsena stebėjo, kaip Adamas (Adam) krapštosi prie kepsninės. Sodelyje jų keturmetė Liusė (Lucy) bandė padėti tėvui – kėlė lėkštes ir svarbiu veidu padavinėjo žnyples, o šešiametis Markas varinėjo kamuolį po idealiai nupjautą veją. — Kris, leiskis žemyn! – sušuko Adamas. – Po poros minučių viskas bus paruošta! Neišversta informacija: дверь, Дверь. Ji nusijuokė, pasitaisė suknelę ir patraukė žemyn. Gyvenimas atrodė tobulas – namai, vaikai, meilė. Adamas ką tik atidarė savo statybinių medžiagų gamybos įmonę, ir reikalai ėjo į kalną. Kris padėjo jam su popieriais, metė teisės studijas, bet vis dar svajojo kada nors jas baigti. — Be tavęs aš nebūčiau susitvarkęs, – pasakė Adamas, pabučiuodamas ją į skruostą. — Aš žinau, – nusišypsojo ji. – Juk mes komanda. Neišversta informacija: Дверь, дверь. Praėjo metai. Mažas verslas virto didele įmone, tačiau kartu su sėkme atėjo šaltas atsiribojimas. Adamas vis dažniau užsibūdavo darbe, vis rečiau skambindavo, vis mažiau būdavo namuose. — Tėti, ar ateisi į mano gimtadienį? – paklausė Markas. — Žinoma, sūnau, – atsakė jis, net neatitraukdamas akių nuo telefono. Kris tik atsiduso. Ji daugiau netikėjo jo „žinoma“.

Rimto pokalbio bandymas baigėsi įprastu „vėliau“: — Aš viską darau dėl mūsų, Kris, – metė jis, segdamas švarką. — Dėl kokios šeimos? – sušnabždėjo ji. – Tos, kurios tu jau nepastebi? Netrukus įmonėje atsirado jauna asistentė – Viktorija. Vėliau – nauji kvepalai, naujas laikrodis, naujas tonas balse. O paskui vieną vakarą Adamas grįžo namo su ledo šaltumo išraiška: — Aš padaviau skyrybų prašymą. — Kodėl?.. — Nes aš sutikau moterį, kuri tikrai mane supranta. — Viktoriją? – iškvėpė ji. Jis linktelėjo. — Jums reikia išsikraustyti iki savaitės pabaigos. Namas, sąskaitos, verslas – viskas mano vardu. Kris pasaulis sugriuvo. Ji surinko vaikus, išsinuomojo mažą butą ir įsidarbino padavėja. Naktimis mokėsi – įstojo į vakarinius teisės kursus. Praėjo dešimt metų. Kris tapo gerbiama teisininke. Jos vaikai užaugo: Markas svajojo atidaryti IT įmonę, Liusė blizgėjo mokykloje. Ir štai vieną vakarą sena draugė atnešė naujienų: Adamas ant bankroto ribos. Viktorija išleido viską – prabanga, automobiliai, sąskaitos. O šiek tiek vėliau Kris sužinojo, kad buvęs vyras slėpė pajamas, kad sumažintų alimentus.

Ji surinko įrodymus ir padavė į teismą. Posėdžiai truko ilgai mėnesius, bet galiausiai teismas pripažino: Kris turėjo teisę į dalį turto – kaip įmonės steigėja ir jo vaikų motina. — Ar dabar patenkinta? – užkimęs paklausė Adamas prie teismo salės išėjimo. – Aš sugriautas. Ji pažvelgė tiesiai jam į akis: — O ar tu galvojai apie mus tą dieną, kai išmetei mus į gatvę? Tai ne kerštas, Adamai. Tai teisingumas. Gyvenimas vėl sužydėjo. Kris nusipirko erdvų namą, Liusė įstojo į prestižinį universitetą, Markas atidarė nuosavą verslą. Ir vieną vakarą ant slenksčio pasirodė Adamas – pasenęs, pavargęs. — Kris, aš supratau, kaip klydau. Noriu viską susigrąžinti. — Nieko susigrąžinti neįmanoma, – tyliai atsakė ji. – Vaikai užaugo be tavęs. Tai buvo tavo pasirinkimas. Ji uždarė jam duris – be pykčio, be ašarų. Tik lengva, pavargusi šypsena. Vėlai naktį, išeidama iš biuro, Kris pakėlė žvilgsnį į dangų. Prieš dešimt metų ji prarado viską. O šiandien ji turėjo daug daugiau nei pinigai ir namai. Ji turėjo laisvę.