Oras buvo sunkus nuo dūmų ir lietaus kvapo, o pelenei nuklojus sniegą. Jis stovėjo nepajudėdamas, drebančiomis rankomis glausdamas mažą, drebančią katytę. Aplink jį tvyrojo visiškas nuniokojimas, ir mažas gyvūnas atrodė esąs vienintelis likutis to, ką jis prarado. „Pone… ar jums viskas gerai?“ – švelniai paklausiau.

„Jų visų nebėra“, – sušnibždėjo jis, jo balsas lūžo. „Namas, nuotraukos, viskas… Ji yra vienintelis dalykas, kuris man liko.“ Mano širdis suskaudo, kai suvokiau jo netekties gilumą. Vėliau sužinojau jo vardą: Elijas (Elias). Viskas, ko jis prašė, buvo šilta vieta katytei ir šiek tiek pieno. Aš pasiėmiau ją namo, ir jis man papasakojo, kad išgelbėjo Žiežirbą (Spark) kaip tik tada, kai įgriuvo stogas. Tame mažame, trapiame padarėlyje jis rado vilties kibirkštį.

Vėlesnėmis dienomis Elijas pradėjo kalbėti apie savo velionę žmoną Klarą (Clara) ir sielvartą, kuris jį slėgė po jos mirties. Palaipsniui skausmas jo širdyje sumažėjo. Tada atvyko jo anūkė Lena (Lena), sunerimusi dėl naujienų apie gaisrą. Jos apkabinimas buvo pilnas palengvėjimo, ir ji nusprendė pasilikti ir padėti Elijui atstatyti tiek namus, tiek ir jo dvasią.

Laikas bėgo, ir kai aš vėl jį aplankiau, namas buvo pripildytas šviesos ir juoko. Elijas išdidžiai parodė man susijungusios šeimos nuotrauką ir pasakė: „Aš praradau viską, bet radau daug daugiau. Vilties visada yra.“

Elijo kelionė buvo galingas priminimas apie tai, kad netektis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Tačiau net ir tamsiausiomis akimirkomis vilties galima rasti netikėtose vietose – ar tai būtų maža katytė, mylinti šeima, ar drąsa pradėti iš naujo. Būtent tai, kaip mes reaguojame į nelaimę, atskleidžia tikrąją ištvermę.