Mėnesius gerbėme griežtą mano anytos Eleanor taisyklę visada laikyti savo kambario duris uždarytas, tačiau viskas netikėtai pasikeitė jau kitą rytą po to, kai ji su vyru Haroldu išsikraustė. Džiaugiausi pagaliau galėsianti susigrąžinti svečių kambarį ir paversti jį savo nauju namų biuru, todėl iškart ėmiausi kruopštaus tvarkymo. Kai sunkiai traukiau nuo čiužinio tamprią paklodę, pajutau, kad po juo kažkas pajudėjo. Pakišusi ranką po čiužiniu ištraukiau nedidelį, bet sunkų lagaminą su ratukais, o šalia jo aptikau eilę kruopščiai sužymėtų užsegamų plastikinių maišelių. Juose buvo paslaptingi balti milteliai, pažymėti įvairiais skaičių ir raidžių kodais. Mane akimirksniu apėmė panika, o mintyse iškilo paslaptingi mano pačios motinos įpročiai. Ėmiau baimintis, kad mieloji, nuolat bažnyčią lankanti Eleanor tiesiai po mūsų stogu slėpė kažką nelegalaus.
Išsigandusi ir visiškai sutrikusi pasikviečiau į kambarį savo vyrą Thomasą ir parodžiau jam nerimą keliantį radinį. Šalia lagamino gulėjo užrašų knygelė, pilna tankiai surašytų stulpelių, datų ir maitinimo grafikų, taip pat ranka nubraižytas apylinkių žemėlapis, kuriame tiksliais X ženklais buvo pažymėti vietiniai malūnai bei ūkininkų turgeliai. Mudu su Thomasu dar nespėjome suvokti, į ką žiūrime, kai kieme sugirgždėjo automobilio padangos. Thomasas buvo paskambinęs tėvams ir paprašęs jų užsukti pasiimti pamirštų daiktų, todėl vos po kelių akimirkų pro duris įžengė Eleanor ir Haroldas, rankose nešdamiesi dar šiltą naminės bananų duonos kepalą.
Stovėdama priešais vaizdą, primenantį nusikaltimo vietą, tiesiai paklausiau Eleanor apie šią įtartiną slėptuvę. Pirmąją jos šoko išraišką netrukus pakeitė nejaukus, sutrikęs juokas, ir tai mane tik dar labiau glumino. Haroldui ją raginant, Eleanor beveik maldavo manęs neatidaryti maišelių, tačiau man reikėjo sužinoti tiesą. Drebančiomis rankomis atplėšiau vieną paketėlį ir atsargiai pauosčiau jo turinį. Vietoj laukto aitraus cheminio kvapo pajutau švelnų, riešutus primenantį senamadiško sandėliuko aromatą. Piršto galiuku paragavusi vos žiupsnelį supratau, kad šiurpi paslaptis turi visiškai nekaltą paaiškinimą: slapti balti milteliai tebuvo ypatingi kepimo miltai ir raugo starteris.
Su ašaromis akyse Eleanor paaiškino, kad kodais ji žymėjo skirtingas senovinių grūdų rūšis – vienagrūdžius kviečius iš Vermonto, kelis dešimtmečius puoselėtą ruginį raugą ir naują grikių mišinį. Žemėlapyje buvo pažymėti vietiniai malūnai, kuriuos ji ketino aplankyti, o keistas murmėjimas, kurį kartais girdėdavau už uždarų durų, tebuvo Eleanor, kalbinanti savo tešlas tarsi mažus augintinius. Savo aistrą ji slėpė tik todėl, kad Haroldas be paliovos erzino ją dėl jos „miltų mergaitės“ pomėgio, o jai pačiai buvo nejauku savo keistoką maniją demonstruoti mūsų namuose. Pajutę milžinišką palengvėjimą, mudu su Thomasu pratrūkome juoktis, o visa likusi įtampa akimirksniu ištirpo ir virto šiltu šeimos pokštu.
Likusią ryto dalį praleidome nešdami vieną maišelį po kito į Eleanor automobilį ir galutinai užbaigdami šį didžiulį nesusipratimą. Užuot leidusi jai ir toliau slapstytis už uždarų durų su savo pomėgiu, pakviečiau Eleanor kiekvieną savaitgalį atvažiuoti pas mus ir kepti kartu su manimi. Vėliau tą popietę mudu su Thomasu stovėjome virtuvėje ir mėgavomės dar šiltomis bananų duonos, iškeptos naudojant jos raugą, riekelėmis. Tuo metu ant mūsų palangės jau ramiai burbuliavo mažas indelis su raugo starteriu R-07 – saldžios naujos šeimos tradicijos pradžia.