Mano viršutinis kaimynas, jaunas vyrukas, buvo įsisukęs į bjaurų įprotį: kasnakt, lygiai antrą valandą, jis visu garsu paleisdavo roko muziką. Sienos drebėjo, o nuo virš galvų aidinčių bosų mano septynmečiui sūnui ir man miegas tapo nepasiekiama prabanga. Vieną naktį, vilkėdama pižamą, prisistačiau prie jo durų su prašymu, bet jis tik numojo ranka: „Nėra čia taip garsiai, tiesiog mano aparatūra labai kokybiška“. Nepaisant mano skundų ir kviečiamos policijos, niekas nesikeitė – jis kiekvieną naktį puotavo, o mes rytais į darbą ir mokyklą vilkomės lyg šešėliai.
Išeitis iš šio košmaro gimė vieną rytą prie pusryčių stalo, kai sūnus paklausė: „Mama, ar galėčiau išmokti groti smuiku?“ Tą akimirką mano veide po daugybės mėnesių nušvito šypsena. Nieko nelaukusi nupirkau smuiką. Kai pardavėjas pasiteiravo, ar berniukas turi tam talentą, aš tik tariau: „Jis turi labai svarią priežastį stengtis“. Pasidomėjau įstatymais – nuo aštuntos valandos ryto triukšmauti buvo legalu, o būtent tuo metu mano kaimynas paprastai būdavo giliausiai įmigęs po savo naktinių šėlionių.
Pirmadienį, lygiai aštuntą ryto, prasidėjo mūsų „operacija“. Smuiku groti nemokančio vaiko išgaunami cypiantys ir gergždžiantys garsai per betonines lubas skverbėsi tiesiai į kaimyno miegamąjį. Nepraėjo nė dešimt minučių, kai į mano duris imta įnirtingai daužytis. Už durų stovėjo visiškai sudirgęs, paraudusiomis akimis vyras. „Ar jūs sveiko proto? Kas per triukšmas ankstybą rytą!“ – suriko jis. Aš ramiausiai atsakiau: „Labas rytas, mes tiesiog laviname sūnaus muzikinį talentą, viskas pagal įstatymus“.
Visą savaitę kas rytą, lygiai aštuntą, tęsėme savo „koncertus“. Kaimyno naktinis rokas nutilo tarsi nukirstas jau po antrosios dienos. Penktadienio vakarą jis pasidavė ir pats atėjo prie mano durų. „Prašau, susitarkime, aš daugiau nebegaliu“, – ištarė jis. Padėjau ant stalo popieriaus lapą bei rašiklį ir priverčiau jį pasirašyti pasižadėjimą – po dešimtos valandos vakaro privalo vyrauti visiška tyla. Nuo tos dienos mūsų nakties miego nebetrikdė niekas.
Visą savaitę kas rytą, lygiai aštuntą, tęsėme savo „koncertus“. Kaimyno naktinis rokas nutilo tarsi nukirstas jau po antrosios dienos. Penktadienio vakarą jis pasidavė ir pats atėjo prie mano durų. „Prašau, susitarkime, aš daugiau nebegaliu“, – ištarė jis. Padėjau ant stalo popieriaus lapą bei rašiklį ir priverčiau jį pasirašyti pasižadėjimą – po dešimtos valandos vakaro privalo vyrauti visiška tyla. Nuo tos dienos mūsų nakties miego nebetrikdė niekas.