Keturiasdešimt metų Ruth buvo įsitikinusi, kad kai kuriems žmonėms tiesiog lemta likti praeityje. Tačiau šis įsitikinimas subyrėjo per jos šešiasdešimtąjį gimtadienį, kai paskambino Peteris – geriausio jos jaunystės draugo Jeffrey sūnus. Prieš daugelį dešimtmečių, būdami septyniolikos, Jeffrey ir Ruth tapo neišskiriami, o sulaukę devyniolikos davė vienas kitam nerūpestingą mažųjų pirštelių pažadą: jei abu iki šešiasdešimties vis dar bus vieniši, pagaliau taps pora.
Tačiau Jeffrey išvykus studijuoti į koledžą, jo laiškai pamažu retėjo, kol 1986-aisiais Ruth gavo paskutinį, širdį sudaužiusį laišką. Jame Jeffrey pranešė ketinantis vesti moterį vardu Margaret ir paprašė Ruth daugiau niekada su juo nesusisiekti. Ji gerbė jo sprendimą ir kitus keturis dešimtmečius praleido savo vaikystės namuose. Ruth taip ir neištekėjo, nes nė vienas sutiktas vyras neprilygo vaikinui, kurį ji visą gyvenimą slapta mylėjo.
Po skubaus Peterio skambučio Ruth nedelsdama nuvyko į ligoninę. Ten jos laukė pasenęs ir sunkiai sergantis Jeffrey, o šalia jo lovos stovėjo pažįstama medinė dėžė. Kadaise priklausiusi velioniui Ruth tėvui, ji slėpė daugybę metų saugotus laiškus ir paprastą sužadėtuvių žiedą su deimantu, kurį Jeffrey buvo nupirkęs Ruth dar prieš išvykdamas studijuoti. Vienas paslėptas laiškas atskleidė ilgai slėptą tiesą – Ruth tėvas buvo įsikišęs ir paprašęs Jeffrey pasitraukti iš dukters gyvenimo, kad ši galėtų netrukdoma tęsti mokslus.
Vedamas klaidingai suprasto pareigos jausmo, Jeffrey pakluso jos tėvo prašymui, vėliau vedė Margaret ir susikūrė savo gyvenimą, nors pirmosios didžiosios meilės taip ir nepamiršo. Dabar, abiem sulaukus šešiasdešimties ir pagaliau sužinojus visą tiesą, Ruth ir Jeffrey vėl atrado vienas kitą bei čia pat, prie jo ligoninės lovos, ištesėjo jaunystėje duotą mažųjų pirštelių pažadą.
Dabar Jeffrey jau išleistas iš ligoninės ir likusį jam skirtą laiką leidžia apsuptas artimųjų. Toje pačioje verandoje, kurioje jiedu jaunystėje kartu mokydavosi, jis oficialiai pasipiršo Ruth. Užmovęs ant jos piršto prieš kelis dešimtmečius pirktą žiedą, Jeffrey su nuostaba pamatė, kad šis vis dar tiko nepriekaištingai. Nors dėl neišsakytų prielaidų ir gerų ketinimų lydimo svetimo įsikišimo jie prarado daugiau nei keturiasdešimt metų, Ruth ir Jeffrey suprato, kad jų istorija iš tiesų niekada nebuvo pasibaigusi – jie tik buvo nustoję ją rašyti. Užuot švaisčiusi dabartį apgailestavimams, Ruth ją priėmė ir suprato, kad kartais gyvenimas suteikia meilei antrą galimybę – tereikia turėti drąsos atverti jai duris.