Sužinojęs, kad dukros taip ilgai slėpė bendravimą su Claire, Robertas pajuto gilų skausmą. Jis nepyko ant mergaičių ir suprato jų norą pažinti motiną, tačiau ši žinia pažadino seniai užgniaužtus prisiminimus apie išdavystę, vienatvę ir metus, kai visus sunkumus teko įveikti be jokios jos pagalbos. Dar didesnis sukrėtimas laukė tuomet, kai dvynės paaiškino, jog Claire serga paskutinės stadijos vėžiu ir labai prašo susitikti su jomis, kol dar nevėlu. Nors Robertui buvo nepaprastai sunku priimti tokį sprendimą, jis galiausiai sutiko palydėti dukras į ligoninę. Pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį atsidūręs akis į akį su buvusia žmona, vyras pajuto, kaip sugrįžta visas neišsakytas pyktis ir senos nuoskaudos. Tačiau pamatęs, kaip stipriai Ava ir Mia bijo netekti motinos, kurios beveik nepažinojo, jis suprato, kad šią akimirką svarbiausi yra jų jausmai. Dėl dukrų Robertas nusprendė bent laikinai nustumti savo skausmą į šalį ir leisti joms pačioms išsiaiškinti santykius su Claire.
Per susitikimą ligoninėje Claire nebesugebėjo sulaikyti ašarų ir pagaliau atskleidė tikrąsias priežastis, dėl kurių prieš dvylika metų paliko šeimą. Ji prisipažino kentėjusi nuo sunkios pogimdyminės depresijos ir bauginančių, nevalingai kylančių minčių, dėl kurių nuolat bijojo galinti pakenkti savo vaikams. Ši baimė ir nesugebėjimas susitvarkyti su savo psichologine būsena galiausiai paskatino ją pasitraukti iš šeimos gyvenimo. Klausydamasis Claire pasakojimo, Robertas suprato, kad jos sprendimas buvo susijęs su kur kas sudėtingesnėmis aplinkybėmis, nei jis kada nors įtarė. Vis dėlto šis paaiškinimas negalėjo ištrinti dvylikos metų nebuvimo, atlyginti dukrų patirto skausmo ar stebuklingai sugrąžinti prarasto laiko. Nors vyras matė, kad Claire nuoširdžiai gailisi ir jos atsiprašymas nėra apsimestinis, jis aiškiai nustatė savo ribas. Robertas pasakė, kad niekada nedraus Avai ir Miai lankyti motinos bei bendrauti su ja, tačiau jųdviejų santykiai jau seniai baigėsi. Šis susitikimas jam buvo ne naujos pradžios pažadas, o paskutinis atsisveikinimas su moterimi, kuri kadaise buvo jo gyvenimo dalis.
Bėgant savaitėms, Ava ir Mia toliau reguliariai lankė Claire ligoninėje. Kiekvienas susitikimas joms kėlė prieštaringus jausmus: jos jautė užuojautą sunkiai sergančiai motinai, tačiau kartu negalėjo pamiršti, kad ši nebuvo šalia svarbiausiais jų vaikystės metais. Mergaitės mėgino pažinti žmogų, su kuriuo jas siejo kraujo ryšys, bet beveik nesiejo bendri prisiminimai. Robertas visą tą laiką išliko tvirta jų atrama. Jis nuolat primindavo dukroms, kad jos neprivalo priverstinai atleisti motinai vien todėl, kad ši miršta, ir kad visi jų jausmai yra suprantami. Jos turėjo teisę liūdėti ne tik dėl motinos, kurią netrukus praras, bet ir dėl tos, kurios šalia jų nebuvo visus tuos metus, kai jos labiausiai reikėjo. Deja, praėjus vos mėnesiui po Tėvo dienos, Claire mirė. Jos laidotuvės tapo dar vienu skaudžiu išbandymu visai šeimai. Ava ir Mia turėjo išgyventi motinos netektį antrą kartą, tik šįsyk ji buvo galutinė. Robertui taip pat teko susidurti su sudėtingais jausmais, nes net ir po daugybės metų nuoskaudų Claire mirtis užvertė svarbų jo gyvenimo skyrių.
Praėjus trims mėnesiams, Roberto namuose vėl virė gyvenimas, tačiau šį kartą dėl visai kitos priežasties. Kambariuose stovėjo kartoninės dėžės, lagaminai ir įvairūs daiktai, kuriuos Ava ir Mia ruošėsi išsivežti į savo universitetų bendrabučius. Stebėdamas, kaip dukros kraunasi drabužius, draugiškai ginčijasi dėl smulkmenų ir su jauduliu planuoja naują gyvenimo etapą, Robertas negalėjo nuslėpti pasididžiavimo. Prieš jo akis stovėjo dvi stiprios, savarankiškos jaunos moterys, kurios, nepaisydamos fizinių sunkumų, motinos pasitraukimo ir neseniai patirtos netekties, buvo pasirengusios drąsiai žengti į ateitį. Jis prisiminė visas bemieges naktis, gydytojų kabinetuose praleistas valandas, kasdienius iššūkius ir mažas pergales, kurias jie pasiekė kartu. Nors Claire sugrįžo per vėlai, kad galėtų iš tikrųjų būti dukrų motina, trumpas jos pasirodymas suteikė mergaitėms galimybę išgirsti atsakymus ir savaip susitaikyti su praeitimi. Kai Ava ir Mia galiausiai išvyko, Robertas pirmą kartą po daugelio metų liko vienas neįprastai tyliuose namuose. Tačiau šį kartą tyla nebeatrodė tokia bauginanti. Vyras suprato, kad leidimas praeičiai trumpam sugrįžti į jų gyvenimą nesugriovė šeimos, kurią jis taip sunkiai kūrė. Priešingai, tai tik dar kartą įrodė, kad jų tarpusavio meilė ir pasitikėjimas yra stipresni už senas nuoskaudas, netektis ir bet kokį atstumą. Kad ir kur gyvenimas nuneštų Avą ir Mią, jie visada išliks šeima, kurios ryšio neįmanoma nutraukti.