Galiausiai šuo sustojo prie seno, gerokai aptriušusio namo akligatvio gale. Priėjęs prie lauko durų, jis pradėjo jas braižyti letenomis, tarsi prašydamas įleisti vidun. Diane stovėjo kiek atokiau, nežinodama, ko tikėtis. Tačiau kai durys atsivėrė, moteris tiesiog sustingo iš nuostabos. Ant slenksčio stovėjo Sadie – buvusi jos sūnaus Calebo mergina iš mokyklos laikų, kurios Diane nematė nuo pat jo mirties. Sadie taip pat atrodė sukrėsta netikėto susitikimo, tačiau po akimirkos pakvietė moterį užeiti. Visiškai sutrikusi Diane įžengė į namus ir netrukus sužinojo, kad paslaptingojo šuns vardas yra Jasperas. Pasirodo, Calebas dar būdamas gyvas buvo radęs šį benamį gyvūną, jį išgelbėjęs ir rūpestingai slaugęs. Po vaikino mirties šuo liko gyventi su Sadie, tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu vis sugrįždavo prie savo gelbėtojo kapo.
Joms besikalbant, į kambarį netikėtai įžengė maždaug trejų metų berniukas, vardu Beau. Vos pažvelgusi į vaiką, Diane pajuto, kaip širdis akimirkai tarsi sustojo. Berniuko akys, veido išraiškos ir net tam tikri judesiai buvo stulbinamai panašūs į jos mirusio sūnaus. Ji negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio. Pastebėjusi moters reakciją, Sadie pagaliau ryžosi atskleisti paslaptį, kurią slėpė visus trejus metus. Netrukus po Calebo žūties ji sužinojo besilaukianti jo kūdikio. Tačiau būdama jauna, išsigandusi ir patirdama stiprų savo tėvų spaudimą, mergina nusprendė apie nėštumą niekam iš Calebo šeimos nepranešti. Taip pasaulį išvydo Beau – berniukas, apie kurio egzistavimą jo močiutė net nenutuokė. Iš pradžių Diane pajuto skaudų nusivylimą, supratusi, kad iš jos buvo atimti pirmieji treji anūko gyvenimo metai. Tačiau kai ji pagaliau apkabino mažąjį Beau, pyktį pamažu pakeitė neapsakomas dėkingumas. Jos glėbyje buvo gyva dalelė sūnaus, kurį ji manė praradusi visiems laikams.
Šis netikėtas atradimas visiškai pakeitė Diane gyvenimą ir jos santykį su sielvartu. Trejus metus ji jautėsi tarsi įkalinta vienatvėje, nuolat grįždama prie skaudžių prisiminimų ir manydama, kad po sūnaus mirties jos gyvenime nebeliko nieko, kas galėtų suteikti tikrą džiaugsmą. Tačiau dabar, sužinojusi apie Beau, ji pirmą kartą po ilgo laiko pajuto viltį. Moteris suprato, kad nors niekas niekada nepakeis Calebo, jo meilės ir gyvenimo pėdsakas išliko šiame mažame berniuke. Diane nusprendė priimti Sadie ir Beau į savo gyvenimą, nes nenorėjo prarasti nė vienos papildomos akimirkos, kurią galėtų praleisti su anūku. Ji pamažu pradėjo kurti ryšį su berniuku, klausytis jo juoko, stebėti, kaip jis žaidžia, ir atrasti jo veide vis naujų savo sūnaus bruožų. Skausmas dėl Calebo netekties niekur nedingo, tačiau šalia jo pagaliau atsirado vietos meilei, artumui ir naujiems prisiminimams.
Kitą sekmadienį Diane vėl nuvyko į kapines, kaip buvo dariusi kiekvieną savaitę pastaruosius trejus metus. Tačiau šį kartą ji atvyko ne viena. Šalia jos ėjo Sadie, mažasis Beau ir ištikimasis Jasperas, kurio paslaptingi apsilankymai prie kapo suvedė visus juos draugėn. Sustojusi prie Calebo antkapio, Diane švelniai paėmė anūką už rankos ir ilgai žvelgė į sūnaus vardą, iškaltą akmenyje. Pirmą kartą per daugelį metų jos širdyje greta liūdesio atsirado tikra ramybė. Ji suprato, kad nors Calebas niekada nebegrįš, jo meilė neišnyko kartu su juo. Ji gyveno Beau šypsenoje, Sadie prisiminimuose ir net ištikimo šuns prisirišime. Tą rytą Diane pagaliau pajuto, kad šeima ir meilė, kurias manė praradusi amžiams, netikėtu keliu vėl sugrįžo į jos gyvenimą.