Nuo tada, kai jos vyras Ianas žuvo tragiškoje avarijoje, Megan ir jos mažoji dukra Chloe puoselėjo jaukią sekmadienio tradiciją. Chloe nupiešdavo ant nedidelio akmenėlio linksmą saulutę, ryškią raketą ar spalvingą dinozaurą ir atsargiai padėdavo jį prie Iano kapo, kad tėtukui „niekada nepritrūktų nuotykių“. Per šešis mėnesius aplink antkapį susikaupė spalvinga daugiau nei dvidešimties akmenėlių mozaika. Tačiau vieną šaltą ir apsiniaukusį sekmadienio rytą Megan ir Chloe atėjusios pamatė, kad dingo kiekvienas jų nudažytas akmenėlis. Jų vietoje gulėjo vienintelis pilkas akmuo, o po juo buvo paslėptas sulankstytas raštelis ir mažytis žalvarinis raktelis.
Mįslingame raštelyje Megan buvo liepiama, jei ji nori sužinoti tiesą, viena su tuo raktu atvykti nurodytu adresu. Išsigandusi, kad miręs vyras galėjo slėpti tamsių paslapčių ar net gyventi dvigubą gyvenimą, Megan paliko Chloe pas draugę ir išvyko į netoliese esančią sandėliavimo patalpą. Atrakinusi nurodytą sandėliuką, ji apstulbo išvydusi ant sulankstomo stalo kruopščiai išdėliotus visus Chloe spalvintus akmenėlius – jie buvo visiškai nepažeisti. Po kelių akimirkų išėjo moteris vardu Rachel ir paaiškino savo poelgį. Ji prisipažino akmenėlius pasiėmusi tik kaip beviltišką būdą užmegzti ryšį su Megan, nes ankstesni jos laiškai ir skambučiai nepasiekė Megan po to, kai ši neseniai persikėlė gyventi kitur.
Rachel atskleidė, kad ji buvo genealogė, kurią Ianas pasamdė prieš ketverius metus. Ianas matė, kaip Megan skaudžiai išgyveno savo motinos netektį – ji mirė, kai Megan dar buvo visai maža – ir kaip ją slėgė tai, kad po skaudaus šeimos konflikto buvo prarasti visi asmeniniai motinos daiktai. Megan nė nenutuokė, kad Ianas ilgus metus rašė dešimtis laiškų jos nuo šeimos nutolusiems giminaičiams, bandydamas atkurti jos motinos gyvenimo ir prisiminimų istoriją, kad vieną dieną galėtų Megan padovanoti kažką iš tiesų prasmingo. Netrukus po Iano mirties viena teta pagaliau atsakė ir sutiko perduoti seniai dingusiais laikytus šeimos relikvijas, kurias Rachel tik neseniai sugebėjo atsiimti.
Ant stalo, nudėvėtoje kartoninėje dėžėje, gulėjo Megan motinos nuotrauka, kurioje ji laikė Megan kūdikystėje, išsiuvinėta nosinaitė, sidabrinis žiedas ir seni laiškai. Supratusi, kad Ianas paskutinius savo gyvenimo metus skyrė ne paslaptims slėpti, o iš tyros meilės stengėsi įgyvendinti jos svajonę, Megan pratrūko palengvėjimo ir dėkingumo ašaromis. Užuot supykusi ant Rachel dėl jos bauginančio plano, Megan jai padėkojo, kad užbaigė Iano pradėtą misiją, paprašė seniai nematytos tetos kontaktų ir pakvietė Rachel kartu padėti sugrąžinti Chloe akmenėlius prie Iano kapo.
Kitą sekmadienį Megan ir Chloe sugrįžo į kapines ir vėl sudėjo visus spalvotus akmenėlius prie Iano antkapio, pridėdamos ir naują akmenėlį su raketa. Laikydama dukters ranką, Megan priglaudė savo motinos nuotrauką prie šalto Iano kapo granito. Pirmą kartą per šešis mėnesius ji pajuto ramybę ir suprato, kad nuo šiol nebeturi viena nešti sunkios gedulo naštos. Ji pagaliau galėjo žengti pirmyn, priimdama ilgalaikę meilės dovaną, kurią jos vyras taip atkakliai stengėsi jai sugrąžinti.