Rytas skendėjo rūke. Upė kvėpavo garais, o Džo, įprastai siūbuodamas valtyje, klausėsi tų pat ritmiškų lašų barbenimo į bortą. Žvejyba žadėjo būti rami – kol vanduo staiga neišsprogo purslais. Iš gelmių lėtai pakilo krokodilas. Didžiulis, senovinis, su akimis, kuriose atsispindėjo ne pyktis, o nerimas. Patyręs žvejys iškart suprato: toks elgesys – ne atsitiktinumas. Krokodilas nepuolė, neurzgė. Atrodė, kad jis kvietė. Ir, nežinodamas kodėl, Džo nusprendė sekti šiuo keistu vedliu. Neišversta informacija: Paslaptingas palydovas, policijos uniforma.
Žvėris judėjo neskubėdamas, kartais pranykdamas po drumzlinu paviršiumi ir vėl pasirodydamas priekyje, lyg tikrintų – ar žmogus neatsiliko. Džo yrė paskui jį vis toliau, į apaugusius mangrovių kanalus, kur oras buvo tirštas kaip dūmai, o medžių šakos draskė valtį, tarsi perspėdamos: „Grįžk atgal“. Po pusvalandžio jie išplaukė į mažytę, nuo akių paslėptą įlanką. Ten, tarp nuvirtusių šakų ir suplyšusių palapinių, matėsi stovyklos liekanos. Ant smėlio gulėjo dienoraštis – permirkęs, bet išlikęs. Džo jį išskleidė ir nustebęs perskaitė paskutines eilutes: „Jei esu teisi, krokodilai naudoja mus kaip skydą… bet kas naudoja juos?“ Neišversta informacija: Daugiau informacijos Ekoturizmas, valtys žvejybai, krokodilų iškamšos, dokumentiniai filmai apie krokodilus, valtys ir kajakai, knygos apie krokodilus, žvejybos įranga, žvejybos reikmenys, policijos uniforma, žibintai ir prožektoriai.
Neišversta informacija: Knygos apie žvejybą, maistas krokodilams.
Signalai iš tankmės Čarlis – taip Džo mintyse pavadino savo neįprastą palydovą – staiga pakėlė galvą ir sušnypštė, žiūrėdamas link pelkių. Žvejys suprato: kelionė dar nesibaigė. Skverbdamasis per klampynę, jis priėjo prie senos nendrių pastogės. Ten, surišta ir nusilpusi, gulėjo moteris. Jos veidas buvo apipurvintas, bet pagal ženklelį ant striukės jis suprato – tai daktarė Haris, biologė, dingusi prieš kelias savaites. Džo greitai ją išlaisvino. Moteris sunkiai kvėpavo, bet sugebėjo sušnabždėti: – Jie… slepia kontrabandą… krokodilų viduje… po oda… Žodžiai degino ausį. Viskas tapo aišku: brakonieriai pavertė laukinius gyvūnus gyvaisiais konteineriais, žalodami juos dėl pasipelnymo.
Pasala po vandeniu Šakų traškėjimas – grįžo žmonės. Džo ir daktarė Haris nespėjo pasislėpti. Bet dar nespėjus nusikaltėliams jų pastebėti, vanduo aplink atgijo. Iš pelkės pakilo dešimtys krokodilų. Priešakyje – Čarlis. Vienas puolė artimiausią brakonierių, valtis apsivertė, kiti, netikėdami savo akimis, puolė bėgti. Žvejys ir mokslininkė pasinaudojo šiuo chaosu, kad pasiektų valtį ir praneštų policijai.
Upės Sargas Tyrimas netrukus patvirtino baisų dalyką: visas nusikaltėlių tinklas naudojo gyvūnus draudžiamoms medžiagoms gabenti. Jie buvo suimti, o daktarė Haris grįžo prie darbo, paskirdama gyvenimą tų, kurie negali apsiginti, gelbėjimui. Nuo to laiko Džo dažnai matė pažįstamą siluetą vandenyje. Krokodilas lėtai išplaukdavo iš rūko, tarsi tikrindamas, ar viskas gerai. Jis nebėra tik plėšrūnas. Jis tapo upės sargu – priminimu, kad net pati laukiausia širdis gali būti ištikima ir gelbėti. Dabar vietiniai žvejai, pamatę krokodilą su specialiu ženklu ant snukio, neišsigąsta. Sako: Tai Čarlis. Jis ieško ne grobio. Jis ieško tų, kurie moka klausytis upės.