Vienoje šiaurės gyvenvietėje, Karelijos miškų pakraštyje, gyveno senas miškininkas. Jis dalinosi namu su dukra, jos vyru ir jų mažu sūnumi – tyliu, šviesiomis akimis berniuku, dėl kurio senelis buvo pasirengęs viskam. Vieną vasarą miškininkas išsiruošė į tankmę rinkti mėlynių – norėjo pradžiuginti anūką šviežiomis uogomis. Jis žinojo šias vietas kaip penkis savo pirštus, todėl nuklydo toli, kur uogos didesnės, o oras tirštesnis. Neišversta informacija: Daugiau informacijos Mėlynių uogos, medžiokliniai šautuvai, kūdikių lovytės, kūdikių priežiūra, teminės ekskursijos į Kareliją, priemonės nuo vabzdžių, spąstai ir gaudyklės, istorinės knygos, pirmosios pagalbos vaistinėlės, vaikiškos prekės.
Atsisėdęs jis pastatė krepšį šalia ir ėmė rinkti – užsidegęs, neskubėdamas. Taip įsitraukė, kad nepastebėjo, kaip atsidūrė prie gilios duobės krašto. Ir staiga virš tylos nuaidėjo grėsmingas urzgimas. Priešais jį stovėjo lokys. Didžiulis, atsargus, artėjo šnopšdamas, lyg nusprendęs nubausti nekviestą svečią. Neišversta informacija: Daugiau informacijos Knygos apie žmogų, žiūronai stebėjimui, gelbėjimosi liemenės, medžioklės įranga, prekės naujagimiams, kūdikių lovytės, gelbėjimo mokymai, raudonas audinys, gelbėjimo priemonės, uogų krepšiai, istorinės kelionės.
Bet miškininkas nepasimetė – jis niekada nevaikščiojo į mišką be šautuvo. Pakėlė vamzdį aukštyn ir iššovė. Aidas nuaidėjo per medžius, lokys atšoko į šoną… bet pasitraukti nepanoro. Tada miškininkas suprato – priežastis ne jame. Ant žemės, už kelių žingsnių, gulėjo lokiukas. Mažas, gailiai cypiantis, letenėlė įsprausta spąstuose. O lokė stovėjo šalia, nežinodama, kaip padėti.
Žmogus lėtai priėjo. Iš krepšio išsitraukė kišeninį peilį, atsargiai atlaisvino geležį ir išlaisvino žvėrelį. Lokiukas nuskubėjo pas motiną, o miškininkas, nelaukdamas, kol ši atsipeikės nuo išgąsčio, paskubėjo šalin. Jis ėjo greitai, jausdamas, kaip už nugaros traška šakos. Atrodė, kad kažkas seka. Tik išėjęs į miško pakraštį, ryžosi atsisukti – ir pamatė ją. Lokė stovėjo prie medžių ir žiūrėjo. Ilgai. Ne piktai, ne grasinančiai. Jos žvilgsnyje buvo kažkas žmogiško – tarsi dėkingumas. Bet tada miškininkas to nesuprato. Jis pamanė, kad tiesiog per stebuklą išvengė užpuolimo.
Praėjo metai. Vakare senukas sėdėjo prie lango, laukė dukros ir žento – jie išvyko į miestą nupirkti kūdikio lovelės. Šeima laukė pagausėjimo, ir miškininkas vis žvilgčiojo į kelią. Bet saulė jau leidosi, o jų vis dar nebuvo. Staiga į namus įsiveržė kaimynas – išbalęs, uždusęs. – Bėda! – sušuko jis. – Po gyvenvietę vaikšto lokys! Kruvina nasrais! Kažką dantimis tempia! Miškininkas čiupo striukę ir išbėgo į lauką. Žmonės susirinko, šaukė, šaudė į orą. Lokė, nenubėgdama toli, stovėjo miško pakraštyje. Pamačiusi senuką, staiga nuleido galvą, priėjo arčiau ir padėjo ant žemės kažką, įvyniotą į raudoną audinį. Paskui, tarsi nusiraminusi, atsitraukė atgal. Miškininkas sustingo. Atpažino ją. Ta pati lokė. Jis žengė į priekį. Ant žolės, įvyniotas į dukters suknelę, gulėjo kūdikis. Gyvas. Jo anūkas. Neišversta informacija: Vaikiškos prekės.
Senuko širdis nudiegė. Jis suprato: žvėris nori, kad jis eitų paskui ją. Ir jis nuėjo. Lokė ėjo neskubėdama, vis atsigręždama, kol išvedė jį prie seno, apleisto ir supuvusio tilto. Po tiltu – skardis, akmenys ir du žmonės. Žentas buvo miręs. Dukra vos kvėpavo. Kaimynų pagalba pavyko ją ištraukti. Gydytojai vėliau pasakė – stebuklas, kad išgyveno. Kai moteris atsipeikėjo, papasakojo, kad įtikino vyrą eiti pėsčiomis pažįstamomis vietomis. Tilto lentos neatlaikė, jie nukrito. Nuo baimės prasidėjo gimdymas. Ji prisiminė tik tai, kaip prie jos priėjo lokys – o toliau praraja. Tada senukas viską suprato. Lokė grąžino skolą. Išgelbėjo jo anūką – taip pat, kaip kadaise jis išgelbėjo jos mažylį. Jis prisiminė tą žvilgsnį iš miško. Ne pyktį – dėkingumą. Tik dabar jis galėjo jį atpažinti.