Saulėtą dieną leisdama laiką parke su savo mažuoju sūnumi Toniu, Džasminė trumpam nukreipė dėmesį į skubų darbo el. laišką telefone. Pakėlusi akis ji išsigando pamačiusi pagyvenusią moterį, vardu Klara, tyliai stovinčią prie smėlio dėžės ir pasilenkusią kažką pašnibždėti Toniui. Išsigandusi, kad nepažįstamoji mėgina prisivilioti jos vaiką, Džasminė puolė prie sūnaus, atitraukė jį nuo moters ir griežtai paklausė, kodėl ši kalbina jos berniuką ir ką slepia savo sunkioje, nusmukusioje rankinėje.
Klara tvirtai prispaudė tamsiai žalią rankinę prie krūtinės ir nekreipė dėmesio į Džasminės klausimus. Ji atkakliai kartojo, kad jai reikia pagalbos užlipti laiptais į savo butą, ir ragino jas abi eiti kartu. Kai Džasminė bandė atsitraukti, Klara pažvelgė pro ją tiesiai į Tonį ir tyliai ištarė, kad jis esąs jos seniai dingęs sūnus Dru. Įtampa dar labiau išaugo, kai Klara kreipėsi į berniuką kitu vardu ir pareiškė, jog rankinėje saugo visus jo vaikystės daiktus. Tą akimirką Džasminė išsitraukė telefoną ir iškvietė policiją.
Kai atvykę pareigūnai įkalbėjo Klarą atidaryti rankinę, joje nerado nieko pavojingo. Vietoj to jie išvydo išblukusią gelsvą kūdikio antklodę, senus vaikiškus drabužėlius, medinį barškutį ir nuotrauką su užrašu „1986 m. pavasaris“. Susisiekus su vietos globos įstaigomis paaiškėjo tikroji istorija – Klara sirgo pažengusia demencija ir buvo pasišalinusi iš netoliese esančių atminties priežiūros namų, vis dar nešiodamasi prieš keturis dešimtmečius dingusio sūnaus prisiminimus ir jo daiktus.
Džasminę užplūdo ir palengvėjimas, ir gilus liūdesys. Ji suprato, kad Klara nebuvo pavojinga – tai buvo gedinti motina, įstrigusi praeities prisiminimuose. Vedami užuojautos, Džasminė ir Tonis pradėjo reguliariai lankyti Klarą „Rose Haven“ globos namuose. Laikui bėgant ji tapo tokia svarbia jų gyvenimo dalimi, kad per penktąjį Tonio gimtadienį berniukas visiems ją pristatė kaip savo močiutę Klarą.