Niekada nemaniau, kad mano gyvenimas gali taip staigiai ir triuškinamai apsiversti aukštyn kojom. Esu Dženiferė, man keturiasdešimt treji, o pastarieji penkeri metai po skyrybų buvo virtę nebebaigiama kova už būvį. Mano buvęs vyras Derekas tiesiog apsisuko ir išėjo, palikdamas mane su sūnumi Džošu tiesiog egzistuoti. Džošas, kuriam dabar šešiolika, visada buvo mano visata. Jis širdyje nešiojosi tylią viltį, kad tėvas sugrįš – net ir tada, kai Derekas pasirinko perpus jaunesnę moterį. Ta viltis jo akyse man kasdien draskė širdį, tačiau ji niekada neužgeso.
Vieną eilinį antradienį viskas pasikeitė. Lanksčiau skalbinius, kai Džošas mane pašaukė – jo balsas skambėjo kažkaip nepažįstamai. Įėjusi į jo kambarį, sustingau. Jis rankose laikė du ką tik gimusius kūdikėlius, suvyniotus į ligoninės apklotus – dvynukus, berniuką ir mergaitę. „Negalėjau jų palikti“, – sušnibždėjo jis. Paaiškėjo, kad jis matė, kaip Derekas ligoninėje, po gimdymo, paliko likimo valiai savo draugę Silviją. Ji buvo sunkiai ligota, viena ir nepajėgi pasirūpinti kūdikiais. Nepaisant savo jauno amžiaus, Džošas priglaudė juos prie savęs, pasiryžęs apsaugoti.
Netekau žado. Mane sukaustė baimė dėl užgriuvusios atsakomybės. Ligoninėje radome Silviją – silpną, išbalusią, prijungtą prie lašinių. Ji maldavo, kad kas nors pasirūpintų jos vaikais. Derekas, su kuriuo pavyko susisiekti, griežtai atsisakė padėti. Jis šaltai pavadino dvynius „klaida“ ir dingo. Tą naktį, gavę laikiną globą, parsivežėme mažylius namo. Džošas, pats dar beveik vaikas, akimirksniu tapo jų sergėtoju: rentė lopšius, maitino ir nenuilsdamas ramino juos, aukodamas savo pamokas ir paauglystės džiaugsmus.
Gyvenimas virto chaotišku sūkuriu: naktiniai maitinimai, vizitai ligoninėse, nuolatinė įtampa. Po kelių savaičių Lilai, vienai iš dvynių, buvo diagnozuota sunki širdies yda. Operacija prarijo beveik visas mūsų santaupas, bet mes nepasidavėme. Džošas budėjo prie jos lovelės valandų valandas, šnibždėdamas drąsinančius žodžius, kol aš plėšiausi tarp darbo ir kito dvynio, Meisono, priežiūros. Silvijos mirtis mus su Džošu pavertė nuolatiniais globėjais. Paskutiniai jos žodžiai mums liko kaip priminimas apie šeimos šventumą ir beribį pasitikėjimą.
Praėjo metai. Mūsų mažas butas dabar pilnas chaoso, juoko ir meilės. Džošas, kuriam jau septyniolika, subrendo labiau, nei leidžia jo metai. Jis paaukojo didelę dalį savo jaunystės dėl brolio ir sesers, tačiau jis purto galvą – tai ne auka. Tai jo šeima. Kai matau jį užmigusį tarp dviejų lovelių, kai Meisonas įsikibęs į jo pirštą, o Lila kikena iš jo pokštų, suprantu: gelbėdamas šiuos kūdikius, Džošas išgelbėjo mus visus. Nors esame išsekę ir nežinome, kas laukia rytoj, mes esame Šeima – suvienyta meilės, užsispyrimo ir drąsos ištiesti ranką tada, kai visi kiti nusisuka