Po to, kai septynerių metų Benas trejus metus nepaliaujamai prašė broliuko ar sesutės, jo džiaugsmui nebuvo ribų, kai mudu su vyru Danieliu parsivežėme namo jo naujagimę sesutę Brendą. Nors gydytojai nustatė, kad Brenda gimė su Dauno sindromu – dėl to mūsų laukė daugybė vizitų pas specialistus ir įvairių tyrimų, – Benas ją pamilo nuo pat pirmos akimirkos. Jis išdidžiai rodydavo sesutę kiekvienam sutiktam žmogui ir sakydavo, kad ji yra „tobula“. Tačiau netrukus jo švelnus rūpestis virto nerimą keliančiu prisirišimu: Benas nustojo miegoti savo lovoje ir kiekvieną vakarą atsinešdavo pagalvę bei antklodę ir įsitaisydavo po Brendos kūdikio lovyte. Mano anyta Diane, apsigyvenusi pas mus tam, kad padėtų, atkakliai tvirtino, jog Benas paprasčiausiai pavydi ir jam reikia nustatyti griežtas ribas. Tačiau nesvarbu, kiek kartų nuvesdavau jį atgal į jo kambarį, jis vis tiek tyliai sugrįždavo pas sesutę.
Vieną vėlyvą naktį viskas pasiekė kulminaciją, kai per kūdikio stebėjimo įrenginį išgirdau šiurpų šnabždesį, sklindantį iš po lovytės: „Šį kartą aš neužmigsiu… Neleisiu močiutei vėl to padaryti.“ Nuskubėjusi į vaikų kambarį radau išsigandusį ir verkiantį Beną, kuris prisipažino, kad Diane kiekvieną naktį, mums užmigus, slapčia įeidavo į kambarį. Ji tyčia išvyniodavo Brendą iš apkloto, erzindavo ir trukdydavo jai miegoti tol, kol kūdikis pradėdavo isteriškai verkti. Tada Diane atnešdavo klykiančią naujagimę į mūsų miegamąjį, mėgindama įtikinti mus, kokia „varginanti“ yra Brenda. Benas naktimis gulėdavo po jos lovyte ir iš visų jėgų stengdavosi neužmigti, nes buvo įsitikinęs, kad jis vienintelis gali apsaugoti savo mažąją sesutę nuo močiutės.
Giliai sukrėsti ir įsiutę, mes pareikalavome Diane pasiaiškinti ir nedelsdami išvarėme ją iš savo namų. Tačiau tikrasis jos sumanymo mastas paaiškėjo tik po kelių dienų. Peržiūrėdama senas žinutes susisiekiau su tolima giminaite vardu Carol, kurią Diane dažnai minėdavo. Mano siaubui, Carol papasakojo, kad Diane slapta kreipėsi į ją ir teiravosi, ar jos šeima sutiktų priimti Brendą bei ją užauginti – kitaip tariant, už mūsų nugarų ji bandė suorganizuoti neoficialų įvaikinimą. Vedama žiauraus įsitikinimo, kad negalią turintis vaikas mūsų šeimai taps pernelyg didele našta, Diane sąmoningai keldavo naktinį chaosą, tikėdamasi mus išsekinti, palaužti ir galiausiai priversti atsisakyti Brendos.
Paprašėme Diane paskutinį kartą atvykti ir akis į akį atsakyti už tai, ką padarė. Ji mėgino teisintis sakydama, kad tik „ruošė atsarginius variantus“ tam atvejui, jei gyvenimas su Brenda mums taptų per sunkus. Diane vis kartojo, kad neva tik stengėsi apsaugoti mūsų šeimą, tačiau tuomet tarpduryje pasirodė septynerių metų Benas, vilkintis pižamą su dinozaurais, ir drąsiai jai pasipriešino. Jis aiškiai pasakė, kad, nepaisant visų jos prielaidų, mes mylime Brendą ir norime, kad ji būtų su mumis. Danielis visiškai nutraukė ryšius su savo motina ir visam laikui pašalino ją iš mūsų gyvenimo, todėl mūsų namai pagaliau vėl tapo saugia vieta.
Per kitus kelis mėnesius mūsų šeima pamažu atsigavo po patirtos traumos, o Benas suprato, kad jam nebereikia kiekvieną naktį budėti ir saugoti savo sesutės. Iki pirmojo Brendos gimtadienio Benas jau seniai vėl miegojo savo lovoje ir su džiaugsmu mėgavosi paprasto vyresniojo brolio vaidmeniu. Kai per šventę Brenda linksmai ištepė jo marškinėlius tortu, tapo visiškai aišku: nepaisant viso pikto, kas mėgino mus išskirti, mūsų šeima buvo darni, laiminga ir kaip niekad stipriai susijusi.