Pasakotoja, Margaret (77 m.), bibliotekininkė pensininkė, netikėtai tapo gedinčia globėja, kai jos dukra Ana (Anna) žuvo lėktuvo katastrofoje būdama 27 metų, palikdama savo trijų metų sūnų Etaną (Ethan). Vos kelios savaitės po laidotuvių, Margaret patyrė antrą niokojantį smūgį: jos žentas, vaiko tėvas Markas (Mark), pasirodė prie jos durų su Etano lagaminu ir šaltai pranešė, kad išeina „gyventi savo gyvenimo“, palikdamas sūnų be jokio gailesčio ar atsisveikinimo žodžio. Nuo tos akimirkos Margaret visiškai atsidavė Etano auginimui Anos mažame name, dirbdama sekinančias pamainas valymo ir kepyklos sektoriuose, kad suteiktų savo anūkui normalią, mylinčią vaikystę, sukurdama gilų, nepajudinamą ryšį, pagrįstą ištikimybe ir auka.

Metai bėgo, per kuriuos Margaret atidavė Etanui viską, ką turėjo, įskiepydama jam padorumo ir sunkaus darbo vertybes. Iki Etanui sukako 25 metai, jis pasiekė žymią profesinę sėkmę ir primygtinai reikalavo atsakyti tuo pačiu. Jis nupirko gražų naują namą ir leido Margaret persikelti, kad suteiktų jai komfortą ir priežiūrą, kurią ji užsitarnavo per „tris gyvenimus“ sunkaus darbo. Jie išlaikė Anos seno, mažo namo nuosavybę, kuris buvo apleistas, bet išliko šventa atminimo vieta abiems. Vieną popietę Margaret sena kaimynė, ponia Palmer (Mrs. Palmer), paskambino pranešti, kad Markas vėl pasirodė, atrodydamas išsekęs ir šokiruotas apleisto namo būklės, atskleisdama, kad jo gyvenimas neklestėjo po jo apleidimo.

Kai Etanas, dabar sėkmingas vyras, išgirdo naujienas, jis pareikalavo, kad Markas būtų nusiųstas į jų naują, prabangų adresą, pareikšdamas: „Jis turi pamatyti, ką jam kainavo išeiti.“ Kai Markas atvyko, Margaret buvo šokiruota jo nuvargusios išvaizdos ir, dar labiau, jo tyro arogantiškumo ir godumo. Markas iškart pradėjo girti Etano turtus, o tada atskleidė tikrąją savo grįžimo priežastį: jis pareikalavo, kad Etanas pasirašytų dokumentą, pripažįstantį jį teisėtu seno, mažo namo bendraturčiu, teigdamas, kad jis turi teisę į nuosavybę dėl savo „paveldėjimo“. Markas pasiūlė, kad jis pasiims „griuvėsius“, o Etanas pasiliks „rūmus“, pateikdamas reikalavimą kaip sąžiningą sandorį.

Etano atsakymas buvo pamatuotas, bet galutinis. Jis ramiai paaiškino, kad senas namas nėra griuvėsiai, o namai, pripildyti brangių prisiminimų apie jo auklėjimą ir Margaret aukas. Jis tvirtai atsisakė pasirašyti dokumentą, pareiškdamas: „Tu atsisakei savo pretenzijos tą dieną, kai išėjai.“ Jis nubrėžė aiškią liniją, sakydamas Markui, kad jam nieko neskolingas ir kad Margaret davė jam „viską kitą“. Etanas atskleidė savo planą atstatyti seną namą, kad pagerbtų savo motiną ir močiutę, pareikšdamas, kad Markui nėra vietos tame name ar jų gyvenime. Pamačiusi savo anūko vientisumą, Margaret atsisuko ir nuėjo į vidų, užverdama duris ant vyro, kuris ją paliko.

Vėliau Margaret atskleidė, kad Markas neturėjo jokių teisių į seną namą, nes Ana nusipirko jį iš savo santaupų, todėl Marko titulas buvo bevertis. Etanas patvirtino savo sprendimą ir prisiekė atstatyti namą kaip duoklę meilei ir lojalumui moterų, kurios jį užaugino, o ne kaip derybų žetonus pabėgusiam vyrui. Po kelių savaičių ponia Palmer patvirtino, kad Markas paskutinį kartą privažiavo ir suprato, kad jo galia dingo. Margaret pripažino, kad šeimą apibrėžia tie, kurie pasilieka, o ne tie, kurie išeina, ir rado ramybę, žinodama, kad ji ir Etanas, kurie išgelbėjo vienas kitą, sukūrė gyvenimą gražesnį ir stipresnį nei bet kas, ką Markas galėjo reikalauti.