Būdami šešerių Noah ir Christine sudarė, jų akimis, amžiną susitarimą – violetiniu pieštuku užrašė žaismingą pažadą susituokti, jei sulaukę trisdešimties abu vis dar bus vieniši. Po dvejų metų reta augimo liga visam laikui sustabdė Noah fizinį vystymąsi, todėl jo ūgis liko toks, kaip aštuonmečio vaiko, nors protinė raida vyko visiškai normaliai. Nepaisydamas visą gyvenimą lydėjusių pašaipų, nuolatinio elgesio su juo tarsi su vaiku ir žiauraus visuomenės atstūmimo, Noah sukūrė sėkmingą programuotojo karjerą ir išliko artimiausiu Christine draugu. Galiausiai Christine išsikraustė, pradėjo susitikinėti su kitais vyrais ir susižadėjo su Evanu, o jų vaikystės pažadas pamažu virto tik šiltu prisiminimu.
Kai Christine buvo dvidešimt šešeri, jos gyvenimas staiga apsivertė po sunkios automobilio avarijos, per kurią buvo sutraiškytas dubuo. Jos laukė mėnesiai intensyvios reabilitacijos, o gydytojai negalėjo užtikrinti, kiek judrumo ji atgaus ateityje. Supratęs, kokia ilga bus sveikimo kelionė, Evanas ją paliko, pareiškęs nesąs pasirengęs gyventi su jos naujais fiziniais apribojimais. Sužinojęs apie Christine nelaimę, Noah nė nedvejodamas atskubėjo padėti – pritaikė savo automobilį, pertvarkė jos gyvenamąją erdvę ir lydėjo ją į kasdienes kineziterapijos procedūras. Christine iš naujo mokantis vaikščioti, Noah įteikė jai visus tuos metus išsaugotą vaikystės pažadą ir prisipažino jau seniai ją mylintis. Tačiau jis aiškiai pabrėžė norintis tikrų romantiškų santykių, o ne ryšio, paremto gailesčiu ar pareigos jausmu. Supratusi, kad jos pačios jausmai Noah yra kur kas stipresni nei paprastas dėkingumas, Christine atsakė į jo meilę, ir jiedu pradėjo susitikinėti.
Jų ryšys vis stiprėjo, o abu mokėsi derinti savarankiškumą su tarpusavio pagalba. Po metų Noah pasipiršo Christine. Tačiau jų sužadėtuvės sukėlė aršų Christine motinos ir kitų giminaičių pasipriešinimą. Jie atvirai menkino Noah dėl jo išvaizdos ir kaltino Christine, kad ši iš kaltės jausmo aukoja savo ateitį. Nuolatinės skaudžios pastabos stipriai pakirto Noah pasitikėjimą savimi. Vestuvių dieną, apimtas abejonių ir bijodamas visam gyvenui tapti Christine našta, Noah užsirakino persirengimo kambaryje ir mėgino atšaukti ceremoniją, manydamas, kad taip išlaisvins ją iš jų santykių.
Christine atsisakė leisti jam pasitraukti. Ji nuėjo į persirengimo kambarį, stojo prieš Noah ir patikino, kad jos meilė yra visiškai nuoširdi bei paremta gilia pagarba jam kaip žmogui ir gyvenimo partneriui. Tada ji nusivedė jį į ceremonijos salę ir tiesiai kreipėsi į susirinkusius svečius: kiekvienas, kuris Noah laiko jos gailesčio objektu arba mano, kad jis nėra jos vertas, gali tuoj pat išeiti. Vienam svečiui palikus salę, o visiems kitiems pasilikus, pora tęsė ceremoniją. Jie apsikeitė ne tik tradiciniais vestuviniais žiedais, bet ir rausvais plastikiniais žiedeliais iš automato, kuriuos Noah buvo saugojęs dvidešimt trejus metus. Christine apkabino savo vyrą ne iš gailesčio, o todėl, kad pagaliau buvo radusi žmogų, kurį iš tiesų laikė savo gyvenimo partneriu.