Dabar gyvenu laimingą gyvenimą – jame daug juoko, futbolo treniruočių ir vakaro pasakų, kurias kartu su vyru skaitome savo dviem vaikams. Tačiau prieš trylika metų mano vestuvių diena vos netapo didžiule gėda.

Viskas prasidėjo tada, kai sutikau savo vyrą Edą kavinėje. Jis žaismingai ir atkakliai bandė atspėti, kokį gėrimą užsisakysiu. Nuo to momento mūsų draugystė buvo kupina gražių akimirkų – iškylų, saulėgrąžų puokščių ir, galiausiai, romantiškos piršlybų ant prieplaukos, kai saulė leidosi. Dvejus metus buvau įsitikinusi, kad radau savo žmogų.

Vestuvės buvo lyg iš sapno. Eidama prie altoriaus jaučiausi tarsi sklendžiu oru – mama verkė iš laimės, o mano vyresnysis brolis Ryanas spindėjo pasididžiavimu. Ceremonija buvo tobula ir užsibaigė idealiu bučiniu. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Per torto pjovimą Edas staiga įstūmė mano veidą į tortą – sugadino mano suknelę, makiažą ir pažemino mane visų akivaizdoje. Likau sustingusi iš gėdos.

Dar nespėjus man sureaguoti, Ryanas – visada buvęs mano gynėjas – pašoko. Jis čiupo Edą už galvos ir įspaudė jo veidą į tą patį tortą. Žiūrėdamas į jį su pykčiu, brolis pasakė: „Tu pažeminai savo ką tik ištekėjusią žmoną… Ar dabar malonu?“ Po to, kiek sušvelnėjęs, jis atsisuko į mane ir tarė, kad turėčiau rimtai pagalvoti, ar noriu gyvenimą praleisti su žmogumi, kuris rodo „nulį pagarbos“. Įsižeidęs Edas išėjo iš šventės.

Kitą rytą jis grįžo – nuoširdžiai atgailaujantis. Parkritęs ant kelių, jis atsiprašinėjo ir pripažino, kad būtent Ryano reakcija privertė jį suvokti, kaip stipriai jis mane įskaudino. Jis prisiekė, kad niekada daugiau taip nepasielgs. Man prireikė laiko, bet galiausiai atleidau jam. Nuo tada Edas niekada nepamiršo pamokos, kurią tą dieną jam davė mano brolis.