Po skyrybų ir staigaus darbo praradimo jaučiausi visiškai ištuštėjęs, o neviltis gniuždė taip stipriai, jog norėjosi tiesiog išnykti. Išsinuomojau mažą trobelę ramiame Vermonto miestelyje, tikėdamasis ramybėje išgedėti ir suprasti, kas aš esu be to gyvenimo, kurį praradau. Nepraėjus nė parai po mano atvykimo, prie durų išdygo vyresnio amžiaus kaimynė Evelina su savo vyru Džordžu. Jie švytėjo gerumu, o jų rankose garavo naminis troškinys. Padėkojau jiems, net nenumanydamas, kad šis paprastas malonės gestas tyliai ir nepastebimai pakeis mano likimą.
Maistas buvo baisus – apdegęs, pusžalis, keistai prieskoniuotas – tačiau Evelina atrodė tokia išdidi, kad sumelavau, jog man labai patiko. Viena vakarienė virto daugeliu; netrukus ji užsukdavo kelis kartus per savaitę, kaskart nešina kažkuo nauju ir visiškai nevalgomu. Kantriai dorojau kiekvieną patiekalą, nes nenorėjau jos įžeisti ir po truputį pradėjau suvokti: man reikėjo ne maisto, o draugijos. Sėdėdamas prie stalo ir klausydamasis jos pasakojimų, pirmą kartą per ilgus mėnesius pasijutau nebe toks vienišas.
Viskas pasikeitė tą dieną, kai Džordžas užtiko mane išmetantį vieną iš jos šedevrų. Užuot supykęs, jis tyliai paprašė manęs nieko jai nesakyti ir atvėrė tiesą: jų dukra Emilė mirė prieš daugybę metų, ir nuo to laiko Evelina nebegalėjo prisiversti gaminti. Grįžimas prie puodų – net jei rezultatas buvo prastas – tapo jos keliu atgal į gyvenimą po beveik dviejų dešimtmečių gedulo. Apsimesdamas, kad mėgaujuosi jos virtuve, aš ne tik saugojau jos jausmus – aš padėjau jai gyti.
Nuo tos akimirkos kiekvieną jos apsilankymą pasitikdavau su tikru dėkingumu. Mes tapome savotiška šeima, prie virtuvės stalo dalijomės istorijomis, juoku ir sielvartu. Kai vėliau Džordžą ištiko insultas ir Evelina iš baimės jam pakenkti nustojo gaminti, estafetę perėmiau aš. Gaminau jiems abiem, kaskart primindamas, kad svarbiausia yra meilė, o ne tobulybė. Pamažu į jų namus grįžo šiluma, o Evelina atgavo pasitikėjimą savimi.
Mano paties gyvenimas vis dar nėra tobulai sudėliotas į lentynėles, bet aš nebesijaučiu pasiklydęs. Atvykau į šią trobelę išnykti, tačiau buvau surastas – dviejų kaimynų, kurie mane įsivaikino per prisvilusius troškinius ir bendrą skausmą. Supratau, kad gijimas nevyksta vienatvėje; jis vyksta būnant kartu, valgant netobulą maistą ir dalijantis tyliomis rūpesčio akimirkomis. Kartais šeima nėra ta, kurią susiplanavai – tai tie, kurie vis pasirodo tavo tarpduryje su meile, užsimaskavusia po kulinarine katastrofa.