Jie susituokė praėjus vos 32 dienoms po mamos mirties, internete dalijosi tobulai sumontuotomis vestuvių nuotraukomis, visur buvo pribarstyta pagonių, o grotažymės šlovino naują pradžią. Tada pastebėjau šį tą: mamos auksinio vėrinio, kurį ji vieną dieną buvo pažadėjusi man, nebebuvo. Kai paskambinau Polui, jo paaiškinimai buvo skysti ir atmestini – jie jį pardavė, kad susimokėtų už medaus mėnesį. Mano pyktis išsiliejo per kraštus, o kai prekybos centre susidūriau su Linda, jos atsainus juokas ir šaltas ignoravimas sužeidė dar giliau. Žmonės, kuriais pasitikėjau, tie, kurie žadėjo rūpintis mano motina, išdavė ją taip, kaip niekada nebūčiau galėjusi įsivaizduoti.
Senas šeimos draugas Sara tyliai atskleidė tiesą, kurios taip bijojau. Polas ir Linda bendravo dar prieš mamos mirtį. Jie susitikinėjo slapta, juokėsi apie keliones ir paslapčia planavo savo ateitį, kol mama gulėjo kęsdama skausmus, tikėdama, kad šalia jos yra ištikimi palaikytojai. Tai išgirdus, mano sielvartas virto kryptingu pykčiu. Savo įniršio viešai neišliejau; vietoj to perėmiau situacijos kontrolę, pasiryžusi paviešinti jų apgaulę.

Pasinaudojusi atsarginiu raktu, kurį man buvo palikusi mama, užėjau į jos namus ir nusikopijavau el. laiškus, žinutes, nuotraukas bei finansinius dokumentus – jų romano ir mamos vėrinio vagystės įrodymus. Kai pateikiau jiems visą šią medžiagą, jų kruopščiai suregzta istorija subyrėjo. Polo darbdaviai pradėjo tyrimą, vėrinys buvo grąžintas, o Lindos draugų ratas nuo jos nusigręžė. Jie prarado ne tik pinigus ir reputaciją, bet ir melagingą įvaizdį, kad buvo geri žmonės. Nesijaučiau nugalėtoja – jaučiau tik išsekinantį teisingumo pojūtį ir žinojau, kad tesėjau mamos duotą pažadą.

Dabar vėrinys guli mano papuošalų dėžutėje. Kartais jį išsitraukiu ir prisimenu, kaip mama man jį rodydavo ir leisdavo pasimatuoti tai, kas buvo pernelyg brangu mažoms rankoms. Vieną dieną ji pasakė: „Tai bus tavo“. Dabar jis mano, ir kiekvieną kartą jį užsisegusi prisimenu, kad meilė nesibaigia žmogui mirus – ir kad vardan tų, kuriuos mylime, atminimo išsaugojimo verta pasistengti.