Dešimt metų Sarah gyveno tikėdama, kad jos sesuo dvynė Clara, būdama vos dvidešimties, žuvo per tragišką automobilio avariją, kai transporto priemonę apėmė liepsnos. Tačiau šį įsitikinimą sugriovė vienas netikėtas skambutis iš vietinės odontologijos klinikos – Sarah buvo paprašyta atvykti pasiimti apsvaigusios pacientės. Atvykusi į kliniką ji buvo priblokšta, nes priešais ją stovėjo gyva sesuo, kuriai dabar jau buvo trisdešimt. Clara įrodė savo tapatybę atsakydama į asmeninius klausimus apie jų vaikystės prisiminimus, kuriuos galėjo žinoti tik ji.
Pirmasis jaudinantis susitikimas netrukus virto skausmingu pokalbiu apie tai, kaip Clara galėjo būti gyva po dešimtmetį trukusio šeimos gedulo. Clara paaiškino, kad išgyveno avariją, tačiau patyrė sunkią galvos smegenų traumą, dėl kurios prarado atmintį. Amnezija pradėjo trauktis tik po ketverių metų. Tačiau kai prieš šešerius metus jos prisiminimai sugrįžo, Clara sąmoningai nusprendė negrįžti namo ir nesusisiekti su šeima. Ji prisipažino, kad augdama kaip viena iš dvynių nuolat jautėsi tarsi prastesnė savo sesers kopija, o gyvenimas niekam nežinant jos tikrosios tapatybės pirmą kartą suteikė galimybę susikurti savarankišką gyvenimą ir atrasti save.
Šis prisipažinimas Sarah ir jos tėvus paliko draskomus prieštaringų jausmų – jie jautė didžiulį palengvėjimą, kad Clara gyva, tačiau kartu pyko dėl ilgų metų bereikalingo gedulo, kurį ji jiems leido išgyventi vien tam, kad išsaugotų savo nepriklausomybę. Clara pripažino pasielgusi savanaudiškai ir paaiškino, kad kuo ilgiau slapstėsi, tuo stipresnė darėsi kaltė ir tuo sunkiau buvo pagaliau prisiversti susisiekti. Nepaisydama milžiniško skausmo, kurį sukėlė jos sprendimas, šeima suprato, kad nebegali tiesiog grįžti prie senųjų santykių ir vėl įsprausti Claros į vaidmenį, kurį ji turėjo prieš daugelį metų.
Užuot visiškai nutraukusi ryšius ar apsimetusi, kad pastarųjų dešimties metų nė nebuvo, Sarah nustatė aiškias ribas jų naujiems santykiams. Ji pareikalavo, kad Clara daugiau nedingtų, palaikytų ryšį ir sąžiningai priimtų šeimos jausmus, tačiau kartu paliko erdvės joms pažinti viena kitą iš naujo – jau kaip dvi skirtingas suaugusias moteris, kuriomis jos tapo. Jų gijimas prasidėjo nuo mažų, apgalvotų žingsnių atkuriant ryšį, kuris šį kartą buvo grindžiamas tiesa, o ne vien prisiminimais ir nostalgija.
Galiausiai Sarah suprato, kad branginti jų seserišką ryšį nereiškia įsikibti praeities ar iš seno įpročio visada pirkti du vienodus daiktus. Vieną dieną kepyklėlėje nupirkti du skirtingi kepiniai tapo simboliniu, bet sąmoningu pokyčiu – Sarah pradėjo matyti Clarą kaip savarankišką asmenybę, o ne kaip kadaise prarastą savo pačios pusę. Atsisakiusios troškimo atkurti vaikystėje buvusius santykius, abi seserys pagaliau atrado būdą būti viena kitos gyvenime taip, kad nė vienai iš jų nebereikėtų prarasti savęs.