Po žmonos mirties Džeimsas ir jo mažasis sūnus Markas laikėsi gyvybiškai svarbaus ritualo: sekmadienio pasivaikščiojimo aplink vietinį ežerą. Džeimsui tai buvo būdas užpildyti „tuštumą“, likusią po žmonos netekties, o Markui – būtinas inkaras pasaulyje, kuris darėsi vis „aštresnis“ ir nenuspėjamas. Per vieną iš šių pasivaikščiojimų Markas žolėse pastebėjo purviną, išmestą meškiuką. Nepaisant sulipusio kailio ir trūkstamos akies, Markas jį desperatiškai sugriebė, tvirtindamas, kad žaislas yra ypatingas ir jo negalima palikti.
Grįžęs namo, Džeimsas praleido valandas kruopščiai valydamas ir taisydamas meškiuką, kad nuramintų sūnų. Tą naktį, Markui užmigus, Džeimsas netyčia prisilietė prie meškiuko pilvo ir išprovokavo statinę elektros iškrovą paslėptame prietaise. Per audinį pasigirdo virpantis ir plonas vaiko balsas: „Markai, žinau, kad tai tu. Padėk man“. Bijodamas, kad žaislas gali būti sekimo prietaisas ar žiaurus pokštas, Džeimsas praardė siūlę ir viduje, tarp kamšalo, rado lipnia juosta priklijuotą mažą plastikinį siųstuvą.
Džeimsui prabilus į prietaisą, jis suprato, kad skambintojas yra Leo – buvęs Marko žaidimų draugas iš parko, kuris prieš kelis mėnesius mįslingai dingo. Leo balsas buvo kupinas apčiuopiamos desperacijos, kurios Džeimsas negalėjo ignoruoti. Kitą rytą Markas atskleidė, kad Leo atsiribojo, nes jo namuose buvo triukšminga, ir jis jautė, kad suaugusieji jo neklauso. Suvokęs, kad tai pagalbos šauksmas, užmaskuotas kaip vaiko žaidimas, Džeimsas nusprendė aplankyti netoli parko esantį „mėlynąjį namą“, kuriame gyveno Leo.
Džeimsas susidūrė su Leo motina Mande ir papasakojo tiesą apie meškiuką. Paaiškėjo, kad dėl jos neseniai gauto paaukštinimo darbe vaikas savaitgaliais likdavo visiškai apleistas, todėl Leo jautėsi izoliuotas ir nematomas. Siųstuvas meškiuko viduje buvo vienišo vaiko desperatiškas bandymas susisiekti su vieninteliu likusiu draugu. Šis atradimas Mandei tapo skaudžiu žadintuvu, supratus, kokią emocinę žalą sūnui daro jos karjera. Abu tėvai suprato, kad „žingsnis atgal“ nėra prabanga, o biologinė būtinybė jų vaikų gerovei.
Šiandien berniukai vėl neišskiriami ir kas antrą savaitgalį susitinka žaisti prie ežero. Meškiukas dabar ramiai sėdi ant lentynos Marko kambaryje – jo ryšio misija baigta. Džeimsas išmoko, kad gedėti vienam ir auginti vaiką nereiškia būti tobulam, tačiau tai reiškia likti dėmesingam „tyliems dalykams“, kurie šaukiasi pagalbos. Ši patirtis paprastą sekmadienio pasivaikščiojimą pavertė pamoka apie galią įsiklausyti į balsus, kurie suaugusiųjų gyvenimo šurmulyje dažnai lieka neišgirsti.