„Kelkitės, tinginės!“ — šūksnis pasigirdo sekundę prieš tai, kai ledinis vanduo užgriuvo ant Olivijos Benet (Olivia Bennett) kūno. Srovė permirkė jos pižamą, plaukus, patalynę. Ji šūktelėjo, akys išsiplėtė, ir su klyksmu atsisėdo lovoje. Priešais ją stovėjo uošvė – Eleonora Benet (Eleanor Bennett), su tuščiu metaliniu kibiru ir šalto pasitenkinimo išraiška. — Šiuose namuose niekas nemiega po saulėtekio, — iškošė ji. — Tu ištekėjai už darbštuolio, o ne už sanatoriją svajotojoms. Kelkis ir nusipelnyk savo vietos. Neišversta informacija: vanduo, kibiru, kibiras, kibirą, Vanduo, Kibiras, vandens, Gyvenimo patarimai, Prekės neįgaliesiems, Sveikatos prekės.

Olivija drebėjo – nuo šalčio ir nuo pažeminimo. Laikrodis rodė devynias be dešimties. Tik kelios valandos miego po dvigubos pamainos užkandinėje, o dabar – tai. — Eleonora, prašau, — nuvargusi sušnabždėjo ji. — Aš dirbau iki… Neišversta informacija: vandens, kibirą, kibiru, vanduo, Vanduo, Kibiras, kibiras, Medžiagos kopijavimas, Prekės naminiams gyvūnams, Prekės vaikams.

— Nesiteisink, — atkirto ji, nusviesdama kibirą. — Kelios valandos greitojo maisto restorane – ir tu manai, kad nusipelnei poilsio?

Durys atsidarė, pasirodė Itanas, Olivijos vyras. Jo veidas sustingo nuo šoko. — Mama, ar tu išprotėjai? — Aš darau tai, ką turėjai padaryti pats, — ramiai atsakė Eleonora. — Ši mergina per daug atsipalaidavo. Olivija netarė nė žodžio. Dvejus metus ji kentė pažeminimus – „prastai gamini“, „rengiesi kaip prastuolė“, „uždirbi centus“. Itanas visada teisino motiną: „Ji tiesiog nori, kad tau būtų geriau“. Bet šiandien kažkas pasikeitė. Olivija pakilo, peršlapusi kiaurai, ir tyliai pasakė: — Tu teisi, Eleonora. Niekas neturėtų tingėti. Bet niekas neturėtų leisti, kad su juo būtų elgiamasi kaip su purvu. Neišversta informacija: Vanduo, vanduo, vandens, Kibiras, kibiras, kibirą, kibiru, Patarimai gyvenimui, Juvelyriniai dirbiniai, Šeimos santykiai.

Kambarys sustingo. Eleonora pirmą kartą nežinojo, ką atsakyti. Koridoriuje susirinko giminaičiai, išgirdę triukšmą. Bet Olivija nenuleido žvilgsnio. — Dvejus metus aš tylėjau, — sušnabždėjo ji. — Bet daugiau nebetylėsiu. Per pusryčius tvyrojo ledinė tyla. Olivija sėdėjo, apsigaubusi rankšluosčiu, Itanas priešais, nežinodamas, nuo ko pradėti. — Olivija, mama tiesiog… — Nereikia, — pertraukė ji. — To negali pateisinti. Eleonora ramiai gurkštelėjo arbatos. — Tu tiesiog per daug jautri, — tarė ji su pašaipa. — Aš mokau tave atsakomybės. — Atsakomybės? — tyliai paklausė Olivija. — Aš dirbu du darbus, nešu pinigus į namus, ir viskas, ko noriu, – tai šiek tiek pagarbos. Neišversta informacija: kibiru, Kibiras, vandens, kibiras, vanduo, Vanduo, kibirą, Prekės neįgaliesiems, Prekės namams, Žurnalų prenumerata.

— Nori pagarbos? Užsidirbk, — nusišypsojo uošvė. Šie žodžiai tapo paskutiniu lašu. — Tu matai manyje tarnaitę, nes aš nešioju prijuostę, — pasakė Olivija, atsistodama. — Bet, bent jau aš nežeminu kitų. Galbūt tau vertėtų to pasimokyti. Puodelis Eleonoros rankose sudrebėjo. Itanas pagaliau pakėlė akis: — Mama, tai, ką tu padarei – neteisinga. — Tu jos pusėje? — staigiai paklausė ji. — Taip, — tyliai pasakė jis. — Nes ji mano žmona. Ir ji nusipelno pagarbos. Šie žodžiai užgriuvo ant Eleonoros stipriau nei bet koks kibiras vandens.

Tą patį vakarą Olivija susikrovė krepšį. — Aš išeinu, — pasakė ji, nepakeldama akių. — Ne, — atsakė Itanas. — Mes išeiname kartu. Man nereikia namų, kur tau skaudu. Neišversta informacija: kibiras, Kibiras, vandens, kibirą, kibiru, Vanduo, vanduo, Gyvybės draudimas, Gyvenimo patarimai, Prekės vaikams.

Po dviejų mėnesių jie gyveno mažame bute miesto pakraštyje. Kukliai, bet ramiai. Vieną vakarą po durimis gulėjo vokas. Rašysena – pažįstama. Eleonora Benet. „Olivija, Aš buvau neteisi. Tu nenusipelnei to, kaip aš su tavimi elgiausi. Tu esi stipri. Aš praradau sūnaus pagarbą, nes pati jos neparodyiau. Jei galėsi atleisti – aš mielai vėl tave pamatyčiau. – Eleonora“. Olivija ilgai laikė laišką rankose. Atleidimas neateina iš karto, bet šie žodžiai kažką pakeitė. Po savaitės jie atvyko į seną namą. Eleonora išėjo ant laiptų, pastebimai pasenusi. — Aš atnešiau arbatos, — pasakė Olivija su švelnia šypsena. — Ir aš pažadu, kad šį kartą jos neišpilsiu, — atsakė Eleonora. Abi nusijuokė – tyliai, bet tikrai. Laikui bėgant, jos sugebėjo atleisti. Namuose vėl nuskambėjo pokalbiai, juokas, kepinių kvapas. Kadaise kibiras šalto vandens tapo pažeminimo simboliu. Bet būtent jis nuplovė puikybę, pyktį ir tylą. Kartais kelias į pagarbą prasideda ne nuo gerumo, o nuo skausmo. Ir tą rytą Olivija Benet pagaliau išmoko pastovėti už save.